HISTORIA MAGISTRA VITAE EST* (5)

0

Tardymai Vilniaus kalėjime

Sigitas Birgelis, punskas.pl

V dalis

I dalis, II dalis, III dalis, IV dalis


Vos tik kunigas pradėjo snausti, atsivėrė langelis ir pasigirdo balsas:

– Na bukvu Y?

– Ylius.

– Eime su manim. Rankas ant nugaros. Nesidairyti.

Ilgais koridoriais nuvedė kunigą pas Razauską, tą patį, kuris jį tardė Marijampolėje. Jis buvo vyriausias lietuviškų bylų viršininkas. Per jo rankas ėjo visos lietuvių bylos. Šį tardymą taip aprašo kun. Antanas Ylius.

– Nenorėjai kalbėti su manimi Marijampolėje, gausi kalbėti čia, – prabilo Razauskas.

– Neturėjau apie ką.

– Atsiras dalykų, apie kuriuos reikės kalbėti. Pats esi inteligentas ir dar kunigas, ėmeisi tokio pražūtingo darbo, pats privalėjai liaudį šviesti ir sulaikyti nuo klaidingo bei pavojingo kelio; vietoje to pats stojai į tą pražūtingą kelią ir daug kitų pastūmėjai eiti tuo pačiu pavojingu keliu. Tiek žmonių per tai pakliuvo. Kur paties sąžinė ir žmogiškumas?

– Pagal savo sąžinę, aš kitaip pasielgti negalėjau. Kadangi esu kunigas ir inteligentas, tai privalėjau liaudžiai parodyti tikruosius pavojus, o tuos tikruosius mūsų tautai ir liaudžiai atskleidė patys okupantai. Jūs ne blogiau už mane žinote, kaip pasielgė okupantai su mūsų tautiečiais 1941 m. nuo birželio 9 d. ligi pat karo pradžios. Juk tie okupantai su mūsų tautiečiais tada dorojosi su tokiu žvėriškumu, kurio pasaulio istorija dar nežinojo ir niekas įsivaizduoti negalėjo, kad iš viso taip galima pasielgti. Juk tai aiškiausias tautos genocidas, sąmoningas lietuvių tautos naikinimas.

Juk tai baisus barbarizmas. Juk tada pirmiausia griebė naikinti mūsų inteligentiją, stambesnius bei sąmoningesnius ūkininkus, kuriuos pravardžiavo buožėmis. Likusią tautos dalį be vadų norėjo surusinti, sukolkozinti. Lietuvių tauta šito okupantų nusikaltimo amžiais negalės užmiršti. Dėl to nė kiek nenuostabu, kad tiek daug lietuvių pasitraukė su vokiečiais, kai frontas artėjo prie Lietuvos sienos. Gal jūs manote, kad jie traukėsi su vokiečiais iš gero? Argi lietuviai nežinojo, kas yra tie vokiečiai? Vokiečiai nuo amžių nebuvo mūsų tautos bičiuliai ir, aišku, nebus. Jie traukėsi nuo didesnės artėjančios nelaimės. Taip, tikrai tada buvo padaryta didelė klaida. Tik anoji klaida ir privertė lietuvius imtis savigynos bei savisaugos priemonių.

Lietuvių jaunimas spontaniškai griebėsi ginklų ir išėjo į miškus. Be kvalifikuotos vadovybės jie, žinoma, padarė ir nemaža ekscesų. Už tai reikia kaltinti ne mūsų jaunimą, ne mūsų gerąją liaudį, bet aną klaidą, aną nevykusį režimą, nešvarias buvusias okupantų intencijas. Gyvenimas greitai parodė tas visas nešvarias intencijas. Karui pasibaigus, okupantai nepasitraukė, bet vėl ėmė šeimininkauti senu stiliumi.

– Dabar okupantų nėra. Sugrįžo liaudies išrinkta valdžia.

– Liaudies valdžia yra okupantų priedanga, kad apkvailintų tamsią liaudį, kur tik eini, visur sėdi rusai, visas valdžios vietas užima tik rusai. Kad lengviau apgautų neišmanėlius, vadovaujančius postus neva pavedė lietuviams beraščiams, nemokšoms, kad per jų rankas rusai darytų lietuvių tautai visokiausias piktadarybes.

– Tai tik pereinamasis laikotarpis. Šiandien mes neturime dar savo kadrų. Kai jie atsiras, bus kitaip.

– Nereikėjo dešimtimis tūkstančių išvežti sunaikinimui, kadrų būtų pilnai užtekę. O dabar, ar ne tas pats sunaikinimas vykdomas? Kiek stambesni ūkininkai, dar nesuspėti išvežti, ir dabar naikinte naikinami, kiek pabėgusių iš savo vietų ir slapstosi, nežinodami tolimesnio savo likimo? Kas daroma su jų paliktu inventoriumi? Baisu žiūrėti! Tokia situacija privertė kilnesnį jaunimą imtis ginklo ir tramdyti lietuvių žmonių ir jų turtų naikintojus. Tai skaudi ir nelygi kova.

– Tai savižudybė, o ne kova. Tai banditizmas.

– Skęstantis griebiasi ir už skustuvo, už šiaudo, kad tik išsigelbėtų. Jums tai banditizmas, o patiems lietuviams tai tikra savigyna. Tik gerai apsidairykite ir pamatysite patys. Sakykite, ką Bažnyčia daro bloga? Kodėl sovietai taip nekenčia Bažnyčios?

– Bažnyčia kišasi į politiką. Dėl to sovietai jos ir nekenčia.

– Nieko panašaus. Bažnyčiai politika visai nesvarbu. Ji yra virš visų politikų. Jai svarbu, kad gyvenimas eitų teisingu keliu. Gyvenimas eina teisingu keliu tik tada, kai laikomasi Dievo įsakymų. Kai gyvenimas eina neteisingu keliu, tada jau Bažnyčia tylėti negali – tada ji balsą kelia ir kels. Kitaip ji neatliktų savo misijos.

– Pats su savo banda žudei žmones. Vadinasi pats nesilaikei Dievo įsakymų.

– Prašau pirma viską apgalvoti, o tik tada man pažerti šitokį neteisingą priekaištą. Ką ir kada aš nužudžiau? Vokiečių okupacijos metais aš pats rizikavau gyvybe ir apsaugojau nuo vokiečių kulkų 4 žydus, o dabar aš žudysiu savo tautiečius. Tai tikra nesąmonė ir visai neteisingas man priekaištavimas. Tai šykštus šmeižtas.

– Ar gali įrodyti, kad gelbėjai žydus nuo vokiečių kulkų?

– Jei gelbėjau, tai ir galiu. Lavitas Albinas su žmona Ona ir dvejų metų vaiku dabar gyvena Kaune, 15 ar 25 numeris Mickevičiaus gatvėje. Buto numerio neprisimenu. Prašau pasitikrinti. Treikauskaitė Ona, buvusios žydiškos pavardės nepamenu. Ji ištekėjo už ruso kariškio. Kur ji dabar gyvena, negaliu pasakyti. Greičiausiai Lavitai žino jos dabartinę gyvenimo vietą. Jie gerai sugyveno. Kad aš ją išgelbėjau, patvirtins tie patys Lavitai ir Skardupių gyventojai: Jauškaičiai, Gudelevičiai, Penčylai, Žaldariai ir kiti.

– Tai aš būtinai ištirsiu.

– Generolas Žukauskas sakydavo: „Žmogus be karinio mokslo ir religijos yra karvė.“ Tą jo teigimą patvirtina ir visas dabartinis gyvenimas. Štai tvarkos saugotojai (stribiteliai), banditų gaudytojai pas ūkininkus kratų metu ieško banditų stalčiuose, mazgeliuose, spintose. Vietoje banditų randa ką nors vertingesnio, be savininko žinios pasisavina. Tai bent tvarkos saugotojai ir palaikytojai.

– Nukrypimų visais laikais ir prie visokių santvarkų buvo ir bus.

– To aš neneigiu, bet tokie šiandieniniai nukrypimai – kasdieninė duona. Tai ženklas, santvarka, paneigusi Dievą ir religiją, kovodama su Bažnyčia, kerta šaką, ant kurios sėdi. Kol nesugrąžinsite Dievo ir Bažnyčios įtakos, tol tvarkos nebuvo, nebus ir negali būti.

– Matau, pats daug turi tiesos. Bet nei pats esi įgaliotas paties valdžios, nei aš esu įgaliotas savo valdžios daryti konkordato tarp valstybės ir Bažnyčios.

– Tai jums reikėjo iš sykio sakyti, kad kitaip jūs negalite su manimi elgtis. Tada man būtų buvę viskas aišku.

– Jūs be reikalo pasitikėjote užsienio pagalba. Prieš Tarybų Sąjungą užsienis nekariaus. Būkite tikri, kad naujo karo nesulauksite mažiausia be 25 metų.

– Ir be užsienio propagandos mes turėjome save ginti. Juk mes aiškiai matome, kad okupantai nori mus arba nutautinti arba sunaikinti.

– Kai paruošime savo kadrų, padėtis pasikeis mūsų naudai.

– Ne. Padėtis nepasikeis. Rusų užmačios visą laiką buvo ir tebėra tos pačios: Lietuvą surusinti. Carams to padaryti nepasisekė, nes tarp pravoslavijos ir katalikybės buvo didelis antagonizmas. Raudonieji carai elgiasi gudriau. Jie naikina bet kokią religiją, bet be religijos žmogus tampa nužmogintas. Su tokia nužmoginta būtybe galima viską padaryti. Štai pagrindinė sovietų priemonė Lietuvą surusinti. Bet vargu, ar jiems ir tai pavyks.

Šito pokalbio niekas neprotokolavo. Razauskas, pamatęs kunigo nusistatymą, turbūt nusprendė, kad šis dvasininkas nieko bendra neturįs su žudymais. Gal net rimtai suabejojo dėl jam daromų priekaištų.

Po šio tardymo jis kunigą perdavė kitam tardytojui. Tai buvo rusas, lietuviškai visai nemokėjo. Iš pradžių vertėjavo žydė, bet kadangi ji menkai mokėjo lietuviškai, kunigas jos atsisakė.

Kartu su kun. A. Yliumi kameroje sėdėjo Jonas Vokietaitis. Jis savo laiku buvo karštas voldemarininkas. Uoliai dirbo pogrindyje vokiečių okupacijos laikais. Jis įrodinėjo, kad greitai turi kilti karas tarp rusų ir buvusių sąjungininkų. Svarbiausias jo argumentas buvo ekonominiai santykiai, bet jo apskaičiavimai neišsipildė.

(Bus daugiau)

*Istorija yra gyvenimo mokytoja.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia