Historia magistra vitae est* (4)

0

Marijampolės kalėjime

Sigitas Birgelis, punskas.pl

IV dalis

I dalis, II dalis, III dalis

Kamera, kurioje buvo laikomas kun. A. Ylius, atrodė taip: keturios plikos sienos, grindys ir lubos. Vienoje sienoje buvo nedidelis langelis, bet per jį nesimatė, kas dėjosi lauke. Skarda apkaustytose duryse buvo skylutė, kalinių vadinama vilko akimi. Per ją sargybiniai sekė, ką daro kaliniai.

Kunigui čiužiniu buvo viršutinės kelnės, pagalve – batai ir kepurė, antklode – paltas. Kaliniai sėdėjo, valgė ir gėrė ant grindų.

Neleista buvo jiems garsiai kalbėti, juo labiau dainuoti. Dieną buvo uždrausta miegoti. Kaliniams poilsiui buvo skirtos 8 valandos. Likusias šešiolika valandų reikėjo praleisti be jokio užsiėmimo. Tai pati sunkiausia kalėjimo bausmė. Jei kas nepaklusdavo kalėjimo potvarkiams, gaudavo karcerio. Karceris tai kalėjimas kalėjime – speciali kankinimo vieta. Sienos šlapios, ant grindų vanduo, nuo lubų nuolat laša vanduo, dažniausia ant galvos. Čia nei atsisėsi, nei atsigulsi. Visą laiką turi būti stačias, o be to, į karcerį veda tik su marškiniais ir apatinėmis kelnėmis. Iš tokio karcerio kalinį išnešdavo apalpusį, dažnai tiesiai į ligoninę.

Būdavo, kad karceryje kalinį įkišdavo į specialius marškinius. Iš tokių marškinių paleistas kalinys tapdavo kūnu ir dvasia suluošintas. Į juos patekęs beveik niekas negalėdavo atsilaikyti. Arba prisipažino, arba žuvo.

Bijodami karcerio, kaliniai stengdavosi laikytis tvarkos ir drausmės. Tačiau į karcerį buvo galima patekti ir už tai, jog žmogus neprisipažindavo kaltinamas tuo, ko nepadaręs, jei tai buvo kam nors reikalinga. Jeigu sykį patekai čekistams į nagus, vadinasi, esi kaltas. Čekistai buvo sadistai, gėrėjosi kitų kančia. Kalinį stengėsi kuo ilgiau kankinti.

Kaliniai gaudavo per parą 600 gramų duonos, litrą šilto vandens, plytelę cukraus, pusę litro sriubos.

Kun. A. Ylius savo dienoraštyje rašo: „Per pirmas kelias dienas duonos nesuvalgydavau. Bet organizmo iš laisvės atsineštos atsargos pradėjo mažėti. Greitu laiku tuos 600 gramų duonos surydavau kaip šuo muilą. Nors cukraus turėjome gauti kasdien po plytelę, tai dažniausiai jos negaudavome. Kartais tik po kelių dienų atnešdavo kelias plyteles, kad nesuvoktume, kiek tų plytelių išeidavo per dieną.

O ta sriuba! Tik sriuba vadinama! Tai grynas vandenėlis, kuriame plaukiojo kelios žirnių ar avižų luobelės, ašakėlės. Nuo tokio maisto greitai lysome ir silpnėjome. Tiesa, kol dar buvome Lietuvoje, gaudavome siuntinius iš laisvėje gyvenančių žmonių, vadinamus peridačius. Ir tie ateidavo į rankas gerokai aplaižyti. Pasirašydavome, kad gavome viską. Nepasirašysi arba suabejosi tvarkingumu, visai negausi.“

Kunigą vis iškviesdavo tardymui. Jų metu grasindavo, kad jeigu neprisipažins, vedžios jį viešai po Marijampolės miesto gatves kaip banditą, žmogžudį, tikinčiųjų apgaviką.

Kaliniai labai norėjo žinoti, kas dedasi Lietuvoje ir laisvame pasaulyje. Žinias vieni kitiems stengėsi perduoti radiatoriaus vamzdžiais, Morzės abėcėle.

Vieną naktį į kunigo kamerą atėjo sargybinis ir liepė susirinkti daiktus. Nuvedė jį į kažkokią patalpą. Padarė kratą, o po to vedė suktais koridoriais. Atvedė prie vartų. Lauke prie automobilio stovėjo sargybinių būrys su atkištais durtuvais. Automobilio viduje sėdėjo du kareiviai su atkištais šautuvais. Kunigą įvarė į mašiną. Užsitrenkė geležinės durys. Sargybiniai liepė kunigui gulti. Mašina pajudėjo.

Kunigą nuvežė į Marijampolės geležinkelio stotį. Įvarė į vagono vienutę. Jos sienos ir langai buvo apkalti skardomis. Traukinys pajudėjo. Po kelių valandų sustojo Kauno geležinkelio stotyje. Vagonų sargyba buvo sustiprinta. Niekas negalėjo prie traukinio prieiti. Po kelių dienų, pasibaigus revoliucijos šventėms, traukinys pajudėjo Vilniaus link.

Kunigas A. Ylius užrašė: „Su didžiausiu atsargumu, tarsi būtume atominės bombos, po vieną suvarė mus iš vagono vienutės į kitą vienutę – „varną“. Ten iš priekio ir už nugaros sėdėjo po du sargybinius su atkištais durtuvais. Jie įsakė sėstis ir nejudėti.

Nežinojau, nei kur esu, nei kur mane veža. Pro „varno“ plyšius nevalia buvo dairytis. Atvežė pro geležinius vartus į nemažą kiemą ir įsakė greitai išlipti. Išlipau. Visur pilna ginkluotų čekistų. Vos tik išlipau, vienas iš jų puolė man spirti, bet aš spėjau atšokti.

Tokia tai kultūra, puikus žvėrių išauklėjimas, – pagalvojau ir net suvarstė širdį. Susimąsčiau, argi neateis jam atsiskaitymo laikas. Kodėl jis mane puolė? Juk aš dabar beginklis belaisvis, kurio jis nepažįsta ir kuriam aš nė mažiausio pikto nepadariau. Vadinasi, patekau į sadistų nagus. Jis puolė mane, norėdamas patenkinti savo sadistinį polinkį.

Pasirodo, patekau į Vilniaus saugumo kalėjimą. Atsiradau kameroje, kurioje jau buvo keturi vyrai, o aš penktas.

Atsistojau netoli durų ir krūptelėjau. Viename kampe pamačiau figūrą, kuri man labai priminė pragariškoje knygoje matytą velnio paveikslą. Akys blizga, dantys žiba, nosis riesta kaip vanago snapas, barzda atkišta, veidas tamsus. Pasirodo, kad tai buvo Telšių žydų rabinų seminarijos mokytojas, profesorius, pakliuvęs už bandymą pabėgti lėktuvu.

Kadangi mane įstūmė į kamerą naktį, tai visus jau radau gulinčius. Kamera galėjo būti 2 ir 3 m dydžio. Vadinasi apie 6 kvadratinius metrus, bet vietos dar užteko ir man. Susigrūdę nebuvome. Buvo tik 4 sienos ir indas natūralijoms. Ir čia viršutinės kelnės buvo čiužinys, o batai ir kepurė – pagalvė, paltas ar koks kitas viršutinis drabužis – antklodė. Tačiau prie tokių sąlygų jau buvau pripratęs. Mat į čekistų nagus pakliuvau 1945 m. spalio 22 d. Saugumui buvau perduotas lapkričio 8 d. ar 9 d. Gyvenimo sąlygos buvo panašios ir kitur, pavyzdžiui, Marijampolės kalėjime.

Kameroje be minėto rabino sutikau Joną Vokietaitį, buvusį Voldemarininką, inžinierių Čibą, vardo jau nebepamenu ir vieną mokytoją, kurio nei vardo, nei pavardės jau nebežinau. Vos tik įžengiau į kamerą, tuojau minėti vyrai mane apipylė įvairiais klausimais apie „laisvės naujienas“. Tačiau aš nieko tikro jiems negalėjau papasakoti, nes nieko ypatingo nežinojau. Visi troško ir laukė permainos, kaip gervė giedros. Visi girdėjo gandų, kad greitu laiku turįs kilti karas tarp sovietų ir buvusių sąjungininkų.

Vos tik imdavome kiek garsiau kalbėti, tuojau atsidarydavo durų langelis ir mus įspėdavo: – Tiše – tyliau. Kas keliolika minučių atsidarydavo duryse „vilko akis“ – mažytė apvali skylutė – ir žiūrėdavo, ką mes veikiame.

Naktį nuo 23 valandos ligi 6 valandos ryto reikėdavo gulėti. Visą dieną galima buvo stovėti, vaikščioti, sėdėti ant žemės, bet jokiu būdu nemiegoti ar nesnausti. Kai tik pastebėdavo snaudžiančius, tuojau per atidarytą langelį sargybinis įspėdavo, kad nesnaustume. Visą dieną išbūti be jokio užsiėmimo buvo didelė kančia, bet mus tam ir suėmė, kad kankintų.

Dar sunkiau būdavo sulaukti vakaro po tardymų, kurie vykdavo tik naktimis. Vos tik užmiegi, iš karto šaukia, pavyzdžiui:

Na bukvu Y. Kieno pavardė prasideda raide Y, reikėdavo atsiliepti. Ir čia vesdavo tardymui su tuo pačiu didžiausiu paslaptingumu. Jei pasitaikydavo, kad iš kitur vesdavo kitą kalinį, tai vieną kurį sustabdydavo ir tuojau liepdavo nusisukti į sieną, kad jiedu nepastebėtų vienas kito, kad kokiu nors būdu nepasidalintų mintimis ar žodžio nepratartų.

Kadangi kameroje laiko buvo užtektinai, tai pradėjome susipažinti su savo likimo draugais, dalintis informacija: kas, iš kur, už ką papuolė, su kuo susitiko kalėjime, kokiuose kalėjimuose buvo, ką ten matė, pažino ir t. t.

Beveik visi kalėjimuose atsirado visiškai nekaltai. Tas, kas nešoko pagal bendros muzikos taktą, buvo liaudies priešas. Bet kokios liaudies? Kas ta liaudis? Liaudies vardu buvo vadinama raudonųjų carų paslėpta intencija apmulkinti pasaulį ir jį pavergti. Tačiau daug kas to nesuprato ar net nenorėjo suprasti.“

(Bus daugiau)

*Istorija yra gyvenimo mokytoja.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia