Historia magistra vitae est* (3)

0

Suėmimas

Sigitas Birgelis, punskas.pl

III dalis

(Tęsinys)

Buvo 1945 m. spalio 21 d., sekmadienis. Po pamaldų gauta žinių iš Marijampolės, kad mieste prasidėjo partizanų organizacijos narių suėmimai. Buvo areštuotas Radzevičius, Kulboka, Šačkus ir dar kiti. Skubiai sušauktame posėdyje dalyvavo pulk. Butkevičius, Pileckis Jonas, Gavėnas Vytautas, leit. Bacevičius, agronomas Pupulis ir dar keli kiti.

Pupelis, partizanų žvalgybos viršininkas, buvo įpareigotas ištirti ir skubiai pranešti faktus. Prie jo savo noru prisidėjo leit. Bacevičius. Apie jį buvo gauta žinių iš Kazlų Rūdos miškų, kad jis esąs rusų užverbuotas, bet Vytautas Gavėnas ir pulk. Butkevičius netikėjo gandais ir Bacevičiaus nebuvo vengta.

Prieš spalio revoliucijos minėjimą čekistai stengėsi susidoroti su partizanų organizacija. Pirmiausia pakliuvo tie, kurie nesislapstė, nes nesitikėjo, kad jų tėvynainiai išduos juos okupantui.

Partizanų vadovybė, belaukdama sugrįžtančių žvalgų, pradėjo likviduoti Skardupiuose štabo pėdsakus. Pileckis kai kuriuos dalykus paėmė su savimi tuojau pat.

Visi nuėjo poilsio. Pileckis išėjo į savo bunkeriuką, kuris buvo už daržinės po durpėmis, Gavėnas nukeliavo savais keliais, o pulk. Butkevičius gyveno klebonijos antrame aukšte.

Skardupių klebonija, kurioje buvo įkurta Tauro apygarda

Čekistai žinojo viską. Žinojo net prie kurio kambario lango miega klebonas.

Kun. A. Ylius savo dienoraštyje užrašė: „Pačiame vidurnaktyje išgirdau beldimą į langą, prie kurio gulėjau. Pagalvojau, kad sugrįžo žvalgai su žiniomis. Truputį praskleidžiau užuolaidas ir pamačiau stovintį čekistą. Iš sykio supratau, kad esame apsupti.

Greitai užlėkiau į viršų ir pranešiau pulk. Butkevičiui, kad esame apsupti. Vėl skubiai grįžau į savo butą, kiek apsirengiau ir išėjau atidaryti durų.“

Vos kunigas pradarė duris, į vidų įsibrovė čekistai. Įsibrovėlių vadas paklausė:

– Kas yra namo šeimininkas?

– Aš.

– Vardas ir pavardė?

– Antanas Ylius.

– Tėvo vardas?

– Matas.

– Gimimo metai?

– 1909 metų balandžio 21 diena.

– Gimimo vieta?

– Kėdainių apskritis, Ariogalos valsčius, Paginėvio ties Šliužiais kaimas.

– Vadinasi, surinktos žinios visos atitinka. Mes jus vešimės kuriam laikui į Marijampolę, turime kai kurių neaiškumų. Prašome rengtis. Dėl viso ko galite pasiimti kokiom dviem, trim dienom maisto.

Atėjūnai liepė sukviesti namo gyventojus. Atėjo pulk. Butkevičius, Antanas Švelnys, Radzevičiūtė Elžbieta, Lasavičiūtė Ona, Vidugirių kaimo mokyklos mokytoja, gyvenusi laikinai klebonijoje, skalbėja-audėja Veronika.

Kunigui reikėjo visus pristatyti čekistų dalinio vadui.

Pulkininkas Butkevičius buvo pristatytas zakristijonu, Antanas Švelnys – špitolninku, Radzevičiūtė – šeimininke, Lasavičiūtė – buto nuomininke, o Veronika – skalbėja.

Čekistai padarė paviršutinišką kratą-apžiūrą. Jie elgėsi gana švelniai, mandagiai, žmoniškai.

Čekistų vadas, neparodęs arešto orderio ir nepalikęs kratos akto, tarė:

– Dabar eime su manimi.

Kunigą palydėjo namiškiai, linkėdami greitai sugrįžti. Vos kunigui išėjus pro duris laukan, jį apsupo ginkluoti kareiviai. 10 metrų nuo jo ėjo 3 kareiviai su automatais bei šunimis, už nugaros lydėjo 5 kareiviai su šunimis ir kulkosvaidžiu. Darėsi aišku, kad čekistai „laiko“ jį labai svarbiu asmeniu.

Čekistų mašinos stovėjo už 3–4 km. Naktis buvo šalta, beveik gruodas. Netoli Žiliaus dvaro čekistų sargybiniai sušuko:

– Stot! Kas eina?

– Savi, savi.

Dar už 1–2 km pasiekė saugumiečių automobilius.

– Sėskis ant grindų ir nejudėk, – įsakė čekistas.

– Pirmyn! – sukomandiravo kitas.

Mašina suburzgė ir pajudėjo.

Įvažiavus į miestą, čekistas įsakė kunigui gulti aukštielninkam.

Pagaliau automobilis sustojo. Geležiniai vartai atsidarė. Vėl paliepimas:

– Išlipk! 

Kai kunigas išlipo iš mašinos, jį apsupo kareivių būrys. Vedė vartų link. Kai kurie saugumiečiai taikėsi jį įspirti, bet jiems nepavyko. Vartai užsidarė.

Kun. Antaną Ylių atvežė į Marijampolės kalėjimą, kur kalėjo daug žmonių. Kunigą pirmiausia nutempė tardymui pas du generolus. Vienas jų buvo generolas Macijauskas (ar Bertašiūnas), vertėjas, antras, saugumo vadas Liuciferiu vadinamas Smirnovas. Pirmas iškošė:

– Tu bandos vadas!

– Aš jokios bandos nežinau.

– Kaip tu nežinai! Mes viską žinom! Tu vilkas!

– Aš žmogus, ne vilkas. Vilkai miškuose, o aš štai stoviu prieš jus.

– Taip tu atsakinėji! – saugumietis skėlė kunigui pirmą antausį.

– Jeigu jūs taip su manimi elgiatės, aš daugiau neatsakysiu.

Tardytojas sušvelnino savo toną ir ėmė visai ramiai aiškinti.

– Jeigu pasakysi visą tiesą, tuojau mes tave grąžiname atgal į Skardupius. O jeigu nepasakysi, tai šičia ir supūsi.

– Jeigu jūs viską žinote, tai kam dar manęs klausiate. Aš nieko nežinau.

– Jei tu nieko nežinai, tuojau sužinosi.

Po kelių minučių atvedė akistaton pulk. Butkevičių.

– Kada ir ko atvažiavai į Skardupius? – paklausė jo tardytojas.  

Abiem generolam tariantis, kunigas pašnibždomis tarė Butkevičiui.

– Tylėk, nieko nesakyk.

– Jie viską žino apie mane.

– Težino, o pats tylėk.

Kunigas neatsakinėjo į tardytojų klausimus. Sargybiniai nuvedė jį į kamerą. Kameroje buvo ne tik vyrų, bet ir labai išsigandusių moterų.

Po pusvalandžio kunigą išvedė į raštinę. Liepė visiškai nusirengti. Atėmė diržą, išpjaustė metalines sagas. Liepė išsižioti, pirmyn ištiesti rankas, išskėsti pirštus. Pagaliau prisakė atsisukti nugara į kratytoją ir pritūpti. Apčiupinėjo visas siūles, išgniaužė drabužius, atėmė pinigus. Kruopščiai iškratę, vėl nuvarė į kamerą.

Kitą dieną kunigą atvedė pas Vilniaus saugumo viršininką, žydą Razauską. Jis buvo išsilavinęs, santūrus ir kartu gudrus, su kunigu elgėsi taktiškai. Ne be reikšmės buvo ir tai, kad vokiečių okupacijos metu kunigas išgelbėjo 4 žydų šeimas.

Kunigas visomis išgalėmis bandė suvokti, ką jie žino, o ko dar ne.  

Razauskas ramiai tarė:

– Negaiškime tuščiai laiko; pasakyk, ką žinai ir būsi visai laisvas, galėsi tuojau grįžti namo – nereikės čia tau ir man vargti.

– Aš nieko nežinau, ko jūs norite?

– Mes norime sužinoti apie jūsų organizaciją, „Tauro Apygardos“ štabą.

– Jokios organizacijos aš nežinau, apie jokį štabą neturiu jokių žinių.

– Nesigink, nes mes viską žinome; mes tik norime paties patvirtinimo.

– Jeigu viską žinote, kam reikalingas mano patvirtinimas? Darykite, kaip žinote.

– Jeigu šitaip užsispyrusiai laikysies, tai gausi važiuoti į Vilnių. Apsigalvok. Gali tuojau namo sugrįžti. Kam pačiam į Vilnių važiuoti ir tenai vargti, kentėti, laiką veltui gaišti?

Kunigas tylėjo.

(Bus daugiau)

*Istorija yra gyvenimo mokytoja

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia