Parodomasis teismas
Sigitas Birgelis, punskas.pl
I dalis, II dalis, III dalis, IV dalis, V dalis
VI dalis
Kameros dienotvarkė buvo labai nuobodi. Kaliniai keldavosi 6 val. ryto. Svarbiausia ruoša būdavo išnešti natūralijų indą į tualetą ir kiek apsiprausti. Kai kada duodavo šlapią skudurą išsivalyti kamerą. Po ruošos pusryčiai: pusė litro virinto vandens, 300 gramų duonos, kai kada cukraus plytelė. Po pusryčių ligi pietų laisvas laikas. Miegoti negalima, buvo leista sėdėti ant plikų grindų arba vaikščioti po kamerą.
Kai kada kalinius išvesdavo į diendaržį pasivaikščioti. Apie 12 val. buvo pietūs: pusė litro vadinamos „sriubos“, kuri dažniausiai buvo grynas vanduo, apie pusę litro talpos samtis košės. Po pietų ligi vakarienės laisvas laikas.
Laikas prailgdavo nežmoniškai. Žinių alkis būdavo nepaprastas. Kaliniai Morzės abėcėlės būdu belsdavo į sieną ir bandė susikalbėti su gretimoje kameroje sėdinčiais kaliniais. Bandyta bendrauti ir radiatorių pagalba. Toks bendravimas buvo griežtai uždraustas. Jei kameroje buvo keli kaliniai, tai reikėdavo pasakyti, kas beldė. Jeigu likusieji neišduodavo, bausdavo visus. Kad visos kameros gyventojai nekentėtų, kaltininkas prisipažindavo, bet draugai jo neišduodavo.
Kun. A. Ylius savo dienoraštyje užrašė: „Kartą už tokį barbenimą nukentėjau ir aš. Tada dar buvau nepatyręs „pašnekovas“. Kalinys iš kitos kameros sužinojo, kad aš kunigas. Morzės abėcėlės pagalba jis norėjo atlikti išpažintį. Kameroje buvome tik dviese. Nors sargybinis aiškiai nematė, kas beldė, tai įtarė mane. Jis neapsiriko. Už tai septynioms paroms patekau į karcerį. Mano laimei, tie baisieji karceriai, matyt, buvo užimti, o gal tokia buvo mano kaltės rūšis. Man teko didelė tuščia kamera. Kameroje plikos keturios sienos. Kambarys didelis. „Fortkė“ atidaryta – langutis išimtas, o buvo pats viduržiemis. Kamera nešildoma. Atvedė su vienais baltiniais. Šaltis neišpasakytas. Drebulys pradėjo krėsti. Pradėjau sloguoti. Iš nosies tiesiog varvėte varvėjo, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Prisispaudžiau prie vienos sienos. Siena šalta. Per ilgesnį laiką siena kiek apšilo. Atrodė, kad šiek tiek šilčiau. Prie tos sienos prisispaudęs ir leidau laiką. O tas laikas kaip tyčia vietoje, atrodė, stovi.
Artėjant sėdėjimo karceryje termino pabaigai, rankų nagai beveik pajuodo. Kai grįžau į kamerą, tai kamera atrodė rojus. Kai atsiguliau vakare miegoti, tai neturėjau jau jokios nuovokos: visiškai nejaučiau pats savęs ir nežinojau, ar esu gyvas, ar miręs. Tokį jausmą patyriau pirmą kartą. Antrą kartą panašioje būklėje buvau, kai iš Karangandos nuvežė mane į Vorkutą.“
Po kiek laiko kunigą perkėlė į vienutę. Ten situacija buvo truputį geresnė. Patalpa nedidelė, bet buvo platokas suolas, ant kurio buvo galima atsigulti.
Savo naujam tardytojui kunigas stengėsi nepasakyti to, ko jis nežino. Daug ko nuslėpti nebuvo galima, nes kunigo byla buvo grupinė. Ką iš vieno sužinojo, to jau nenuslėpsi. Antai, pulk. Butkevičius prisipažino iš karto, leit. Bacevičius jiems viską išpasakojo, ką žinojo apie kunigo veiklą.
Tardymams baigiantis A. Yliui vėl teko susidurti su Razausku. Kunigas jo paklausė, kokia bausmė jo laukia. Razauskas tarė:
- Daug priklausys nuo to, kaip laikysiesi proceso metu.
- Laikysiuosi taip, kaip ir per tardymus. Kuo kaltas, nesiginsiu, o dėl ko nekaltas, neprisiimsiu.
- Man atrodo, kad daugiau nei 10 metų negausi.
Artėjo teismo diena. Kunigo bylą išjungė iš grupės. Teismas vyko Kaune, valstybiniame teatre, ir turėjo būti parodomasis. Į kunigo procesą buvo įleidžiami stebėtojai tik su specialiais leidimais. A. Ylius buvo aprengtas ta pačia sutana, kurią nešiojo Skardupiuose. Į posėdžių salę jį įvarė du kareiviai su durtuvais. Liepė lipti ant scenos. Abu atsistojo užnugaryje. Padėtis nepavydėtina. Salė buvo pilna žmonių. Priekyje daug aukšto rango kariškių.
Teismui pirmininkavo teisėjas Stasiulis. Prokuroras buvo Galinaitis, gynėju paskirtas buvęs kunigas Grigonis. Teisėjas perskaitė kaltinamąjį aktą, paskui paklausė, ar kaltinamasis prisipažįsta kaltas.
– Prisipažįstu kaltas, bet ne dėl visko, – atsakė kunigas.
– Kas buvo organizacijos idėjos sumanytojas? – paklausė teisėjas.
– Niekas. Aš vienas sugalvojau.
– Negali būti. Tokių genialių idėjų vienas negalėjai sugalvoti.
– Jeigu VD universitetas man davė diplomą, tai, matyt, žinojo, kam jį duoda.
– Tau padėjo vyskupai.
– Ne. Jie nieko nežinojo, ką aš veikiu ir planuoju.
– Ką jie tau būtų sakę, jeigu būtų žinoję?
– Jie būtų atėmę iš manęs kunigystės teises.
– Vienuolynų viršininkai tau padėjo.
– Netiesa. Jie nieko nežinojo.
– Ką jie tau būtų sakę, jei būtų žinoję?
– Jie būtų mane pašalinę iš vienuolyno.
– Tau padėjo Roma, vysk. Būčys.
– Jokiu būdu ne. Aš nei su Roma, nei su vysk. Būčiu jokių ryšių neturėjau. Viską aš vienas sugalvojau ir vykdžiau.
Publika tylėjo. Salės gale pasigirdo verksmas. Kadangi teismas buvo parodomasis, bedieviai ir ateistai iš kailio nėrėsi, norėdami kunigą sukompromituoti, kad jį salėje susirinkę žmonės nušvilptų.
Prokuroras aukštai iškėlęs kažkokį lapą tarė:
– Štai tavo sąžinę ir tavo sutaną sutepė 300 nužudytų žmonių kraujas. Esi nevertas nešioti kunigo sutanos, praliejęs tiek žmonių kraujo.
– Duok čia nors vieną mano ar per mane nužudytą, paremtą tikrais įrodymais, tada galėsi man skirti kad ir visą 1000 nužudytų – už visus atsakysiu.
Prokuroras tylėjo, nes jokių įrodymų neturėjo ir negalėjo turėti, nes tokių nužudymų faktų mano byloje bei gyvenime nebuvo.
Kunigas jam tarė:
– Kadangi negali įrodyti nė vieno mano padaryto nužudymo, tai tuos visus 300 pasilik sau. Jie man nelimpa: mano sąžinė dėl to švari ir mano sutana krauju nesutepta – aš ją drąsiai galiu nešioti.
Teisėjas liepė atvesti Pupelį. Jis jo ironiškai paklausė:
– Kokia būtų buvusi jūsų demokratija, juk kovojote su komunistų partija? Vadinasi, komunistų partija nebūtų įėjusi į jūsų demokratiją?
Pupelis pasimetė. Tuomet kunigas tarė:
– Nejaugi pats pamiršai, kad mes skyrėme komunistus-idealistus, kurie kartu su mumis sėdi kalėjime, nuo komunistų-karjeristų? Mes kovojome tik su karjeristais.
Teisėjas puolė kunigą kaip gyvatės įgeltas:
– Tu čia kišiesi su savo scholastika, kur tau nereikia. Nutilk. Sėskis.
Pupelis atgavo pusiausvyrą ir prabilo:
– Komunistai idealistai yra mūsų tikri draugai. Jie tikrai troško liaudies gerovės, jiems nerūpėjo karjera. Jie dėl liaudies gerovės dirbo iš širdies, nesavanaudiškai. Dėl to jie uždaryti arba seniai jau kai kurie nužudyti pačioje Maskvoje.
– Nutilk ir sėskis, – suriko teisėjas. Salėje pasijuto nepasitenkinimas teisėjo šališkumu.
Teismo procesas tęsėsi dvi dienas. Advokatas net nesistengė ginti kaltinamojo. Teismui taip ir nepavyko kunigo sukompromituoti.
Kun. A. Ylių teismas nuteisė pagal SSRS baudžiamojo kodekso 58 ir 10 straipsnius. Nuosprendis – 10 metų priverstinio darbo lageriuose. Išvežtas į lagerį 1946 m. gruodžio 24 d. Kalėjo Kargopolage Karagandoje, Vorkutlage, Vorkutoje. Paleistas 1956 m. gegužės 10 d.
1956 m. pabaigoje buvo paskirtas Leščių bažnyčios klebonu. Vėliau dirbo įvairiose Lietuvos parapijose. Kun. A. Yliaus gyvenimas laisvėje nebuvo lengvas. Spaudoje mirgėjo šmeižto kupini tekstai apie jį. Apie kunigą buvo sukurtas dokumentinis filmas „Kryžiaus šešėlyje“, kurio kontekste kun. A. Ylius vadinamas vaikų žudiku. Dėl šmeižto jis kreipėsi į LTSR prokurorą, reikalaudamas sustabdyti tokio pobūdžio informacijos srautą, pridūrė, jog jeigu jo prašymas nebus išklausytas – jis susideginsiąs kaip R. Kalanta.
Kunigas sulaukė Lietuvos nepriklausomybės. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido ramiai gyvendamas Šiauliuose. Jo gyvybė užgeso 1994 m. vasarą. Amžinojo poilsio kunigas atgulė Marijampolės marijonų vienuolių kapinaitėse.
1998 metų lapkričio 18 dieną kun. Antanas Ylius buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius).
(Pabaiga)
