Lietuviai buvo vieni iš paskutinių

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, Lenkijos lietuviai nebuvo tautinių mažumų avangarde. Jie ilgokai nesireiškė nei tautinėje, nei visuomeninėje plotmėje. Savo organizaciją – Lietuvių visuomeninę kultūros draugiją – įkūrė tik 1957 m. Savo spaudą („Aušrą“) pradėjo leisti tik nuo 1960-ųjų. Jie buvo Lenkijoje vieni iš paskutinių. Šiandien tai atrodo paradoksalu ir keista. Kokia galėjo būti lietuvių neveiklumo priežastis?

Po Antrojo pasaulinio karo padėtis Lenkijoje buvo komplikuota. Len­kų is­to­ri­kas An­dže­jus Pač­kovs­kis (And­rzej Pacz­kows­ki) pa­žymi: „Len­ki­jos vi­suo­me­nė iš­gy­ve­no įvai­rius te­ro­ro eta­pus ir for­mas: šni­pi­nė­ji­mo ma­ni­ją, „iš­buo­ži­ni­mą“, ko­vą su re­li­gi­ja ir tau­ti­nė­mis ma­žu­mo­mis, di­dį­jį va­ly­mą, la­ge­rių už­pil­dy­mą ne­mo­ka­ma dar­bo jė­ga, pa­sie­nio re­gio­nų „va­ly­mą“[1].

Tuomet komunistinė valdžia nusprendė, kad Lenkija bus tautiškai vienalytė valstybė. Tau­ti­nėms ma­žu­moms ji suteikė teisę apsispręsti, likti ar iš­vyk­ti. Vie­ti­nės val­džios organai grasinimais siekė pri­ver­sti re­pa­tri­juo­ti nelen­kų tau­ty­bės žmo­nes. Bu­vo ieš­ko­ma pre­teks­tų lie­tu­vių „prie­šiš­ku­mui“ pa­ro­dy­ti. Antai Bals­to­gės vai­va­da 1945 m. ra­šė: „[…] Su­val­kų ap­skri­ty­je lie­tu­vių ne­ten­ki­no trys mo­kyk­los lie­tu­vių dės­to­mą­ja kal­ba, jie reika­la­vo vi­du­ri­nių…“[2] Tai buvo akivaizdus melas, nes tuo me­tu Seinijos mo­kyk­lo­se ne­bu­vo lie­tu­vių kal­bos pamokų, ne­kal­bant apie lie­tu­viš­kas mo­kyk­las. Kadangi lie­tu­viai ne­no­rė­jo palikti savo gim­tų­jų vie­tų, vie­tos ad­mi­nist­ra­ci­ja kaltino, esą jie prie­šiš­kai nu­si­tei­kę komunistinės val­džios ir ap­skri­tai len­kų at­žvil­giu, skun­dė­si centrinei valdžiai, kad vie­ti­nių len­kų sau­gu­mo ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai ne­si­ima jo­kių prie­mo­nių[3].

1944 m. pabaigoje Seivų valsčiuje suskaičiuota 1612 lietuvių. Daugiausia jų gyveno Šlynakiemyje – 373 (25 lenkai), Žvikeliuose – 361 (19 lenkų), Vaitakiemyje – 219 (13 lenkų), Ožkiniuose – 151 (67 lenkai)[4].

Neaišku, kokiais kriterijais vadovautasi surašant lietuvius, nes ne visuose kaimuose tai buvo daroma. Sunku nustatyti tikslų skaičių, nes jis labai įvairuoja. 1947 m. pradžioje Suvalkų apskrityje suskaičiuota 5500 lietuvių, 1948 m. – 3344, 1949 m. – 2000. Balstogės vaivados statistikos duomenimis, 5-ojo dešimtmečio pabaigoje kompaktiškai Punsko ir Seinų krašte gyveno 10 tūkst. lietuvių[5].

1945 m. Balstogės vaivada nurodo, kad Seinų apylinkėse esą apie 5000 nelegaliai perėjusių Lenkijos sieną (tuomet ji dar nebuvo nustatyta) lietuvių[6].

Komunistinė vietos administracija ypač atšiauriai žiūrėjo į lie­tu­vius, ku­rie 1941 m. bu­vo priverstinai iš­kel­din­ti į Sovietų Lie­tu­vą ir dabar su­grį­žo į savo gimtuosius namus. Priverstinai iškeldintųjų buvo per 11 tūkst.[7]. Nė­ra tiks­lių duome­nų, kiek iš jų karui baigiantis sugrį­žo namo. Pagal len­kų šal­ti­nius, tai galėjo būti bent pu­sė iš­trem­tų­jų.

Dr. Vitalija Stravinskienė rašo: „Lie­tu­vių per­kė­li­mo į LSSR ak­ci­ja ne­pa­vy­ko, nes 1944–1945 m. į Lie­tu­vą per­si­kė­lė tik 14 as­me­nų (13 lie­tu­vių ir 1 ru­sas), vė­liau – dar ke­le­tas as­me­nų“.[8]

Pirmaisiais po­ka­rio me­tais padėtis Su­val­kų kraš­te buvo neaiški. Ko­mu­nis­ti­nės ad­mi­nist­ra­ci­jos struk­tū­ros bu­vusios silp­nos. Kraš­te vei­kė len­kų pog­rin­dis bei Lie­tu­vos par­ti­za­nai. Pastariesiems daug pa­dė­da­vo vie­ti­niai lie­tu­viai. Len­ki­jos šal­ti­nių duome­ni­mis, juos rė­mė daugiau kaip 80 šio kraš­to lie­tu­vių ūki­nin­kų.

Suvalkų krašte gyvenantys lietuviai, bijodami ­pa­tek­ti į iš­ke­lia­mų žmo­nių są­ra­šus, skelb­da­vo­si esą len­kai, stodavo į Len­ki­jos dar­bi­nin­kų par­ti­ją. Pasak Juozo Sigito Paransevičiaus, pirmaisiais pokario metais pačiame Punske beveik nesigirdėjo lietuvių kalbos. Įmonių ir įstaigų vadovais buvo skiriami lenkai. Darbovietėse kalbėta tik lenkiškai.

Į vie­ti­nės val­džios skun­dus dėl „prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­sių“ lie­tu­vių centrinė Lenkijos komunistinė valdžia reagavo vangiai. Kokia galėjo būti to ne­veik­lu­mo prie­žas­tis? Is­to­ri­kas dr. B. Ma­kau­skas teigia, kad len­kų sau­gu­mie­čiai tu­rė­jo sa­vų, vie­ti­nei par­ti­nei ad­mi­nist­ra­ci­jai ne­ži­no­mų tiks­lų. Svarbiausia užduotis buvo ko­va su Lie­tu­vos an­ti­so­vie­ti­niu pog­rin­džiu. Šia­me kraš­te aktyviai veikė so­vie­ti­nis sau­gu­mas, kuris sten­gė­si susekti per Len­ki­ją ėju­sius gink­luo­to pog­rin­džio kanalus su Va­ka­rais. Iš­kel­di­nus lie­tu­vius, bū­tų sun­kiau juos susekti[9]. Paradoksalu, tačiau galbūt dėl so­vie­tų sau­gu­mo ir Lietuvos partizanų lenkai nesiryžo imtis prieš lietuvius tokių veiksmų, kokių ėmėsi prieš ukrainiečius (akcija „Vysla“).

Lenkų bandymai iškeldinti lietuvius su­kė­lė pastarųjų pa­si­prie­ši­ni­mą ir nepasitikėjimą valdžia. Partinis aktyvas, norėdamas juos pa­lauž­ti, ėmėsi rep­re­si­jų. 1949 m. 21 lie­tu­vių šei­ma (87 as­me­nys)[10] tu­rė­jo per­si­kel­ti į „nau­jai atgau­tą­sias že­mes“. Tarp ištremtųjų buvo Lietuvos partizanų ryšininkai, lenkams nepatikimi lietuviai bei stam­bes­ni ūki­nin­kai iš Sei­vų, Ža­ba­riš­kių, Kras­na­vo vals­čių.

Tuo metu pradėta varžyti ir religinį Suvalkų krašto lietuvių gyvenimą. Po Ant­ro­jo pasau­li­nio ka­ro šv. Mišios lietuviškai vy­ko Puns­ko, Sei­nų ir Sma­lė­nų pa­ra­pi­jose. Vie­ti­nė par­ti­nė valdžia reika­la­vo pa­nai­kin­ti lie­tu­viš­kas pa­mal­das. Į šį komunistų reikalavimą Bažnyčia su­re­agavo ne iš kar­to. 1946 m., mi­rus lie­tu­viui ku­ni­gui Vin­cen­tui As­ta­se­vi­čiui, Lom­žos vys­ku­pas Sta­nis­lo­vas Lu­koms­kis (Sta­nisław Łukoms­ki) į Sei­nų pa­ra­pi­ją pa­sky­rė prie­šiš­ką lie­tu­viams ku­ni­gą J. Zlot­kovs­kį (J. Złotkowski), kuris pa­nai­ki­no pa­mal­das lie­tu­vių kal­ba. Jis pasakė lietuviams: „Sė­dė­ki­te ty­liai, nes ga­li­te bū­ti iš­vež­ti…“[11] Lie­tu­vių raštai baž­ny­ti­nėms ins­tan­ci­joms liko be atsako.

Netrukus lie­tu­viš­kos pamaldos buvo panaikintos Sma­lė­nų pa­ra­pi­jo­je. Ir čia gyvenančių lie­tu­vių po­rei­kių ne­bu­vo pai­so­ma. Puns­ko pa­ra­pi­jo­je tik tuometinio klebono kun. A. Žievio pa­stan­gomis lie­tu­viš­kos pa­mal­dos iš­li­ko.

1957 m. Draugijos or­ga­ni­za­ci­nis ko­mi­te­tas pa­ra­šė laiš­ką Len­ki­jos kar­di­no­lui S. Vi­šin­skiui (S. Wyszyński), pra­šy­da­mas grą­žin­ti lie­tu­viš­kas pa­mal­das Sei­nuo­se ir Sma­lė­nuo­se. Už tai pirmieji Draugijos vadovai bu­vo komunistų valdžios smerkiami.

Sigitas Birgelis, punskas.pl