Lietuviai buvo vieni iš paskutinių

1

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, Lenkijos lietuviai nebuvo tautinių mažumų avangarde. Jie ilgokai nesireiškė nei tautinėje, nei visuomeninėje plotmėje. Savo organizaciją – Lietuvių visuomeninę kultūros draugiją – įkūrė tik 1957 m. Savo spaudą („Aušrą“) pradėjo leisti tik nuo 1960-ųjų. Jie buvo Lenkijoje vieni iš paskutinių. Šiandien tai atrodo paradoksalu ir keista. Kokia galėjo būti lietuvių neveiklumo priežastis?

Po Antrojo pasaulinio karo padėtis Lenkijoje buvo komplikuota. Len­kų is­to­ri­kas An­dže­jus Pač­kovs­kis (And­rzej Pacz­kows­ki) pa­žymi: „Len­ki­jos vi­suo­me­nė iš­gy­ve­no įvai­rius te­ro­ro eta­pus ir for­mas: šni­pi­nė­ji­mo ma­ni­ją, „iš­buo­ži­ni­mą“, ko­vą su re­li­gi­ja ir tau­ti­nė­mis ma­žu­mo­mis, di­dį­jį va­ly­mą, la­ge­rių už­pil­dy­mą ne­mo­ka­ma dar­bo jė­ga, pa­sie­nio re­gio­nų „va­ly­mą“[1].

Tuomet komunistinė valdžia nusprendė, kad Lenkija bus tautiškai vienalytė valstybė. Tau­ti­nėms ma­žu­moms ji suteikė teisę apsispręsti, likti ar iš­vyk­ti. Vie­ti­nės val­džios organai grasinimais siekė pri­ver­sti re­pa­tri­juo­ti nelen­kų tau­ty­bės žmo­nes. Bu­vo ieš­ko­ma pre­teks­tų lie­tu­vių „prie­šiš­ku­mui“ pa­ro­dy­ti. Antai Bals­to­gės vai­va­da 1945 m. ra­šė: „[…] Su­val­kų ap­skri­ty­je lie­tu­vių ne­ten­ki­no trys mo­kyk­los lie­tu­vių dės­to­mą­ja kal­ba, jie reika­la­vo vi­du­ri­nių…“[2] Tai buvo akivaizdus melas, nes tuo me­tu Seinijos mo­kyk­lo­se ne­bu­vo lie­tu­vių kal­bos pamokų, ne­kal­bant apie lie­tu­viš­kas mo­kyk­las. Kadangi lie­tu­viai ne­no­rė­jo palikti savo gim­tų­jų vie­tų, vie­tos ad­mi­nist­ra­ci­ja kaltino, esą jie prie­šiš­kai nu­si­tei­kę komunistinės val­džios ir ap­skri­tai len­kų at­žvil­giu, skun­dė­si centrinei valdžiai, kad vie­ti­nių len­kų sau­gu­mo ins­ti­tu­ci­jų va­do­vai ne­si­ima jo­kių prie­mo­nių[3].

1944 m. pabaigoje Seivų valsčiuje suskaičiuota 1612 lietuvių. Daugiausia jų gyveno Šlynakiemyje – 373 (25 lenkai), Žvikeliuose – 361 (19 lenkų), Vaitakiemyje – 219 (13 lenkų), Ožkiniuose – 151 (67 lenkai)[4].

LVKD veikėjai prie Punsko LKN
LVKD veikėjai prie Punsko LKN

Neaišku, kokiais kriterijais vadovautasi surašant lietuvius, nes ne visuose kaimuose tai buvo daroma. Sunku nustatyti tikslų skaičių, nes jis labai įvairuoja. 1947 m. pradžioje Suvalkų apskrityje suskaičiuota 5500 lietuvių, 1948 m. – 3344, 1949 m. – 2000. Balstogės vaivados statistikos duomenimis, 5-ojo dešimtmečio pabaigoje kompaktiškai Punsko ir Seinų krašte gyveno 10 tūkst. lietuvių[5].

1945 m. Balstogės vaivada nurodo, kad Seinų apylinkėse esą apie 5000 nelegaliai perėjusių Lenkijos sieną (tuomet ji dar nebuvo nustatyta) lietuvių[6].

Komunistinė vietos administracija ypač atšiauriai žiūrėjo į lie­tu­vius, ku­rie 1941 m. bu­vo priverstinai iš­kel­din­ti į Sovietų Lie­tu­vą ir dabar su­grį­žo į savo gimtuosius namus. Priverstinai iškeldintųjų buvo per 11 tūkst.[7]. Nė­ra tiks­lių duome­nų, kiek iš jų karui baigiantis sugrį­žo namo. Pagal len­kų šal­ti­nius, tai galėjo būti bent pu­sė iš­trem­tų­jų.

Dr. Vitalija Stravinskienė rašo: „Lie­tu­vių per­kė­li­mo į LSSR ak­ci­ja ne­pa­vy­ko, nes 1944–1945 m. į Lie­tu­vą per­si­kė­lė tik 14 as­me­nų (13 lie­tu­vių ir 1 ru­sas), vė­liau – dar ke­le­tas as­me­nų“.[8]

Kvietimas į renginį
Kvietimas į renginį

Pirmaisiais po­ka­rio me­tais padėtis Su­val­kų kraš­te buvo neaiški. Ko­mu­nis­ti­nės ad­mi­nist­ra­ci­jos struk­tū­ros bu­vusios silp­nos. Kraš­te vei­kė len­kų pog­rin­dis bei Lie­tu­vos par­ti­za­nai. Pastariesiems daug pa­dė­da­vo vie­ti­niai lie­tu­viai. Len­ki­jos šal­ti­nių duome­ni­mis, juos rė­mė daugiau kaip 80 šio kraš­to lie­tu­vių ūki­nin­kų.

Suvalkų krašte gyvenantys lietuviai, bijodami ­pa­tek­ti į iš­ke­lia­mų žmo­nių są­ra­šus, skelb­da­vo­si esą len­kai, stodavo į Len­ki­jos dar­bi­nin­kų par­ti­ją. Pasak Juozo Sigito Paransevičiaus, pirmaisiais pokario metais pačiame Punske beveik nesigirdėjo lietuvių kalbos. Įmonių ir įstaigų vadovais buvo skiriami lenkai. Darbovietėse kalbėta tik lenkiškai.

Į vie­ti­nės val­džios skun­dus dėl „prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­sių“ lie­tu­vių centrinė Lenkijos komunistinė valdžia reagavo vangiai. Kokia galėjo būti to ne­veik­lu­mo prie­žas­tis? Is­to­ri­kas dr. B. Ma­kau­skas teigia, kad len­kų sau­gu­mie­čiai tu­rė­jo sa­vų, vie­ti­nei par­ti­nei ad­mi­nist­ra­ci­jai ne­ži­no­mų tiks­lų. Svarbiausia užduotis buvo ko­va su Lie­tu­vos an­ti­so­vie­ti­niu pog­rin­džiu. Šia­me kraš­te aktyviai veikė so­vie­ti­nis sau­gu­mas, kuris sten­gė­si susekti per Len­ki­ją ėju­sius gink­luo­to pog­rin­džio kanalus su Va­ka­rais. Iš­kel­di­nus lie­tu­vius, bū­tų sun­kiau juos susekti[9]. Paradoksalu, tačiau galbūt dėl so­vie­tų sau­gu­mo ir Lietuvos partizanų lenkai nesiryžo imtis prieš lietuvius tokių veiksmų, kokių ėmėsi prieš ukrainiečius (akcija „Vysla“).

Punskas 1957 m. ties vieta, kur vyko LVKD suvažiavimas
Punskas 1957 m. Ties vieta, kur vyko LVKD suvažiavimas

Lenkų bandymai iškeldinti lietuvius su­kė­lė pastarųjų pa­si­prie­ši­ni­mą ir nepasitikėjimą valdžia. Partinis aktyvas, norėdamas juos pa­lauž­ti, ėmėsi rep­re­si­jų. 1949 m. 21 lie­tu­vių šei­ma (87 as­me­nys)[10] tu­rė­jo per­si­kel­ti į „nau­jai atgau­tą­sias že­mes“. Tarp ištremtųjų buvo Lietuvos partizanų ryšininkai, lenkams nepatikimi lietuviai bei stam­bes­ni ūki­nin­kai iš Sei­vų, Ža­ba­riš­kių, Kras­na­vo vals­čių.

Tuo metu pradėta varžyti ir religinį Suvalkų krašto lietuvių gyvenimą. Po Ant­ro­jo pasau­li­nio ka­ro šv. Mišios lietuviškai vy­ko Puns­ko, Sei­nų ir Sma­lė­nų pa­ra­pi­jose. Vie­ti­nė par­ti­nė valdžia reika­la­vo pa­nai­kin­ti lie­tu­viš­kas pa­mal­das. Į šį komunistų reikalavimą Bažnyčia su­re­agavo ne iš kar­to. 1946 m., mi­rus lie­tu­viui ku­ni­gui Vin­cen­tui As­ta­se­vi­čiui, Lom­žos vys­ku­pas Sta­nis­lo­vas Lu­koms­kis (Sta­nisław Łukoms­ki) į Sei­nų pa­ra­pi­ją pa­sky­rė prie­šiš­ką lie­tu­viams ku­ni­gą J. Zlot­kovs­kį (J. Złotkowski), kuris pa­nai­ki­no pa­mal­das lie­tu­vių kal­ba. Jis pasakė lietuviams: „Sė­dė­ki­te ty­liai, nes ga­li­te bū­ti iš­vež­ti…“[11] Lie­tu­vių raštai baž­ny­ti­nėms ins­tan­ci­joms liko be atsako.

Netrukus lie­tu­viš­kos pamaldos buvo panaikintos Sma­lė­nų pa­ra­pi­jo­je. Ir čia gyvenančių lie­tu­vių po­rei­kių ne­bu­vo pai­so­ma. Puns­ko pa­ra­pi­jo­je tik tuometinio klebono kun. A. Žievio pa­stan­gomis lie­tu­viš­kos pa­mal­dos iš­li­ko.

1957 m. Draugijos or­ga­ni­za­ci­nis ko­mi­te­tas pa­ra­šė laiš­ką Len­ki­jos kar­di­no­lui S. Vi­šin­skiui (S. Wyszyński), pra­šy­da­mas grą­žin­ti lie­tu­viš­kas pa­mal­das Sei­nuo­se ir Sma­lė­nuo­se. Už tai pirmieji Draugijos vadovai bu­vo komunistų valdžios smerkiami.

Sigitas Birgelis, punskas.pl



[1] Czar­na ksi­ęga ko­mu­niz­mu. War­sza­wa, 1999, p. 351.

[2] 1945 m. lie­pos mėn. Bals­to­gės vai­va­dos ata­skai­ta, VRACA,VAM, t. 40, l. 87.

[3] 1945 m. bir­že­lio mė­ne­sio ata­skai­ta apie pa­dė­tį Su­val­kų ap­skri­ty­je, BVA, BVT, 180, l. 13.

[4] Stravinskienė V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 metais. Vilnius–Punskas, 2004, p. 26.

[5] Ten pat, p. 26.

[6] Nevulis A. Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos (LVKD) istorija, 1996 m. gruodžio 5–6 d. Konferencija Vilniuje „Suvalkų kraštas ir jo žmonės“. Medžiaga, p. 81; LVKD pirmininko J. Savickio laiškas LDKRUŠD, LYA, LKP dokumentų saugykla, f. 17629, ap. 1, b. 31, l. 154; LVKD CV ataskaita apie draugijos darbą, LII RS, f. 30, b. 16, l. 82; Lenkai Lietuvoje, lietuviai Lenkijoje, p. 57.

[7] Ki­žie­nė B. Su­val­kų kraš­to lie­tu­vių trė­mi­mas 1941 m. ir jų da­bar­ti­nė pa­dė­tis, 1996 m. gruo­džio 5–6 d. Kon­fe­ren­ci­ja Vil­niu­je „Su­val­kų kraš­tas ir jo žmo­nės“. Me­džia­ga. Vil­nius, 1997, p. 95–96.

[8] Stravinskienė V. Lenkijos lietuvių bendruomenė 1944–2000 metais. Vilnius–Punskas, 2004, p. 15.

[9] Ten pat, p. 16.

[10] Sau­gu­mo mi­nis­te­ri­jos 1949 12 15 raštas Viešosios ad­mi­nist­ra­ci­jos mi­nis­te­ri­jai, NAA, VAM, 785, l. 9.

[11] Puns­ko Ko­vo 11-osios lie­tu­vių gim­na­zi­ja, p. 9.

1 KOMENTARAS

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia