(Tęsinys). I dalis.II dalis. III dalis
Punske surasti negatyvai buvo padaryti ant stiklo. Stiklas plačiai naudotas fotografijoje iki Antrojo pasaulinio karo. Mūsų laikais fotografijos muziejai turi nemažai tokių eksponatų. Stiklas, kaip fotografijos pagrindas, turi daug gerų savybių. Jis skaidrus, kietas, išlaiko matmenis stabilius. Tačiau jis nuo smūgių gali sudužti. Dėl drėgmės arba staigių temperatūros pokyčių jo savybės blogėja, o paviršius tampa balzganas.
Šiek tiek vėliau išpopuliarėjo plastikiniai negatyvai. Plastikai yra naudojami negatyvams, garsajuostėms ir vaizdajuostėms gaminti. Seniau plastiko medžiaga buvo nitroceliuliozė. Ji dėl aukštos temperatūros ar didelės drėgmės greitai sensta, išsiskiria pavojingos azoto dujos, kurios greitina medžiagos skilimą. Iš nitrato pagamintos juostelės gali sutrupėti iki dulkių. Medžiagos, į kurios sudėtį įeina nitratas, gali pačios užsidegti, o ugniai įsiliepsnojus jų užgesinti neįmanoma. Nitratas yra ir sprogstamoji medžiaga. Tai didelė problema iš nitroceliuliozės pagamintų fotojuostų saugotojams.
Nuo 1940 metų pradėtos gaminti saugios juostelės, kurių viena iš sudedamųjų dalių buvo celiuliozės acetatas. Ši medžiaga išskiria acto rūgštį, kuri skatina irimą. Tokios juostelės traukiasi, emulsijos sluoksnis atsiskiria nuo pagrindo. Vėliau fotojuostos buvo gaminamos iš poliesterių. Tai stabiliausia ir saugiausia medžiaga iš visų plastikų. Šiais laikais juostas išstūmė skaitmeninė fotografija.
Fotografijai svarbus buvo (ir yra) fotopopierius. Jis yra pozityvinių atvaizdų pagrindas. Fotopopierius pradėtas naudoti fotografijoje nuo 1840 metų, t. y. nuo fotografijos atsiradimo. Popierius gaminamas iš celiuliozės plaušų, kurie dėl ore esančio deguonies gali oksiduotis. Oksidacijos proceso metu jis sensta. Šiuolaikinių nuotraukų popierius iš abiejų pusių padengtas „resin-coated“ sluoksniu, kuris jį saugo nuo senėjimo.
Senos nuotraukos yra nedidelio formato, iš to matyti, kad popierius nebuvo pigus. Stiklo plokštelių (negatyvų) gamintojo „Alfa“ laikraštyje „Fotografijos naujovės“ (1931 m.) spausdinama reklama, kurioje pristatomos šios įmonės fotopopieriaus rūšys.
„Alfagaz“ – popierius, skirtas minkštiems negatyvams. Jis mažo jautrumo, tinkamas naudoti elektros lemputės šviesoje arba dienos šviesoje, kur nors atokiau nuo lango.
„Alfaport“ – vidutinio jautrumo popierius profesionaliai portretinei arba meninei fotografijai.
„Alfabrom“ – labai jautrus popierius, skirtas padidintoms fotografijoms. Jis galėjo būti baltas, matinis, kartoninis, puskartoninis arba plonas.
Kokį popierių bei fotoaparatą galėjo naudoti Punske surastų negatyvų autorius?
Kad ir kaip būtų keista, mūsų laikais žinomas fotoaparatas išsivystė iš „camera obscura“ pirmtako, žinomo jau Antikoje, t. y. keletą tūkstantmečių anksčiau, nei išrasta fotografija. Jį Aristotelis aprašė stebėdamas Saulės užtemimą. Leonardas da Vinčis apie 1500 metus „camera obscura“ naudojo objektams projektuoti į popierių arba drobę. 1839 m., kaip minėjau, pirmąją išsilaikiusią „heliografiją“ fotoaparatu padarė N. Njepsas. 1880 m. buvo pagamintas pirmasis 2 objektyvų fotoaparatas, kuriame atvaizdas buvo gaunamas plokštelėje. Nuo 1888 m. JAV pradėti gaminti „Kodak“ fotoaparatai, kuriuose buvo naudojamos ritininės fotografinės juostos.
Fotoaparatai tada turėjo kelias pagrindines dalis, kokias turi ir dabar: šviesos nepraleidžiančio korpuso, objektyvo, šviesai jautrios medžiagos ir užrakto. Mūsų fotografas turėjo plokštelinį fotoaparatą, kuriame buvo naudojamos stiklo plokštelės (didelio formato negatyvams gauti).
Pažvelkime į dvi jo nuotraukas.
Mūsų negatyvų autorius vienoje stiklo plokštelėje užfiksavo 6 portretines nuotraukas. Ant dviejų negatyvų padarė 12 žmonių portretų. Jie, man rodos, galėjo būti skirti šių žmonių asmens dokumentams.
Kitokia yra keturių panelių nuotrauka.
Iš merginų amžiaus ir jų aprangos galima spręsti, kad tai atostogų į savo kraštą sugrįžusios gimnazistės. Punske tuomet veikė tik keturmetė arba septynmetė mokykla. Artimiausia vidurinė mokykla – Seinų „Žiburio“ gimnazija – buvo Lazdijuose. Pažvelkime atidžiau į mūsų paneles. Dviejų merginų plaukai supinti į kasą, dviejų kitų – surišti į kuodą. Nesunku pastebėti, kad fotografuota didelio šviesaus audeklo fone (lyg fotoateljė). Iš to galima spręsti, kad Punsko negatyvų autoriui fotografavimas buvo pajamų šaltinis. Nuotrauka mūsų fotografui nelabai pavyko. Dešinė jos pusė dėl kažkokios priežasties liko pereksponuota.
Aptarkime dar vieną nuotrauką.
Joje fotografuojasi dvi vidutinio amžiaus (maždaug 40 metų) moterys. Jos galėjo būti draugės arba pažįstamos. Moterys sėdi ant didelės iš lazdyno plėšų arba karklų vytelių nupintos kėdės. Moterys dėvi tamsius drabužius ir baltas apykakles. Fotografui pavyko nepriekaištingai sufokusuoti nuotrauką. Fonas už moterų neryškus. Atrodo, kad mūsų fotografas neblogai išmanė savo amatą.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
