Punsko negatyvai skatina mus pamąstyti apie senų laikų fotografus ir fotografavimą, nukelia mūsų mintis į fotografijos ištakų laikus. Graikiškai žodis fotografija reiškia: phōs „šviesa“, graphō „rašau“. Sujungus šiuos žodžius į vieną išeina: „rašyti (piešti) šviesa“. Ne vienam gali būti keista, kodėl fotografija atsirado tik XIX amžiuje, nors šie procesai buvo žinomi žmonijai jau 350 metų prieš Kristų.
Pirma sėkminga nuotrauka padaryta 1827 metais. Jos autorius – prancūzas J. N. Niepce‘as. Nuotraukoje užfiksuoti Prancūzijos miestelio pastatai. Beje, nuotraukos kokybė labai prasta. Ją išlaikyti reikėjo net 8 valandas.
Pirmas fotografijos terminą pavartojo J. Herschel‘is. 1839 metų kovo 14 dieną Karališkajai akademijai jis pristatė veikalą „Užrašai apie fotografijos meną, arba cheminių šviesos spindulių pritaikymas vaizdo atvaizdavimui“. Veikale, be fotografijos termino, buvo pavartotos ir tokios sąvokos, kaip negatyvas, pozityvas bei momentinė nuotrauka.
Prancūzas Luji Dageras, sekdamas J. Herschel‘io pėdomis, pastebėjo, kad panardinant eksponuotą medžiagą į druską vaizdas išlieka. Vieną 1839 metų dieną prancūzas Luji Dageras, vienas iš fotografijos pradininkų, eksperimentavo su fotografija. Jis pro savo kambario langą bandė nufotografuoti bulvarą. Tądien vienas paryžietis, eidamas judriu Paryžiaus bulvaru, stabtelėjo, kad valytojas nuvalytų jam batus. Taip praeivis ir valytojas pateko į fotografijos istoriją kaip pirmieji nuotraukoje užfiksuoti žmonės. Nuotrauka buvo daroma apie 10–12 minučių. Į kadrą nepateko žmonės, kurie eksponuojant nuotrauką judėjo. Dėl to, kad reikėjo ilgai išlaikyti, seni Paryžiaus gatvių vaizdai yra be žmonių. Luji Dagero atrastas procesas buvo pavadintas dagerotipija, o jo metu gauti vaizdai – dagerotipais. Dagerotipija buvo praktikuojama maždaug 15 metų. (Šiais laikais dagerotipija tarp fotografijos entuziastų vėl pasidarė madinga.)
1839 metų sausio 31 dieną anglas W. H. F. Talbot‘as pademonstravo negatyvinį–pozityvinį nuotraukų darymo procesą. Nuo to laiko nuotraukas buvo galima tiražuoti. Šis procesas buvo pavadintas kalotipija.
1851 metais žengtas naujas žingsnis fotografijos istorijoje. Anglų skulptorius F. S. Arčeris negatyvams pradėjo naudoti stiklą su kolodijaus emulsija. Nuotraukos buvo spausdinamos ant albuminio popieriaus. Šis procesas pavadintas šlapio kolodijaus vardu.
1871 metais anglų gydytojas R. L. Medoksas ant stiklo plokštelės panaudojo želatinos bei sidabro bromido emulsiją. Šis išradimas sudarė sąlygas nuotraukų medžiagas gaminti pramoniniu būdu. Tai buvo milžiniškas žingsnis fotografijos raidai.
Fotografija pasiekė Lietuvą tuoj po to, kai buvo išrasta. 1839 metų vasarą buvo padarytos Verkių rūmų nuotraukos. Po kelerių metų į Vilnių uždarbiauti atvyko pirmieji dagerotipistai. Pirmoji Vilniuje ateljė atidaryta 1845 metais. 1863 metais Vilniuje veikė septynios ateljė, Kaune – trys, po dvi – Šiauliuose ir Telšiuose, viena – Panevėžyje. Dauguma ano laiko fotografų buvo atvykėliai iš Prūsijos arba ten fotografavimo meno besimokę žmonės. Pirmieji fotografai fiksuodavo savo aplinką ir artimuosius, vėliau pradėjo kurti ir meninius vaizdus. Įdomios dokumentiniu požiūriu yra Aleksandro Choisselio Gouffier‘io bei Stanislovo Kazimiero Kossakovskio nuotraukos, kuriose užfiksuoti XIX a. pabaigos dvaro gyvenimo momentai. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje net Lietuvos provincijoje žmogus su fotoaparatu nieko nebestebindavo. Buvo atidaromos naujos fotoaparatų bei fotografijos reikmenų parduotuvės ir fotolaboratorijos.
Fotografijos raidai Lietuvoje reikšminga buvo tai, kad Vilniaus universiteto Dailės fakultete įkurta Meninės fotografijos katedra ir 1928 m. įsteigtas Vilniaus fotoklubas. 1936 metais Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungoje pradėjo veikti fotografijos sekcija, kuri organizavo parodas, fotografijų konkursus. 1937 metais Lietuvos fotografai pasaulinėje Paryžiaus technikos ir meno parodoje parodė per 100 nuotraukų, vaizduojančių Lietuvos gamtą ir pastatus.
Iš Punsko negatyvų viena įdomiausių yra parapijos šeimos nuotrauka.
Fotografuota prie Punsko „Senosios klebonijos“ priebučio. Nuotraukoje 9 žmonės. Centre sėdi vyras ir žmona. Jis dėvi tamsų švarką, baltus marškinius ir kaklaraištį. Ji – dryžuotą palaidinę, pilką sijoną bei kojines. Ant rankų laiko maždaug pusės metų vaiką. Iš kairės pusės stovi trumpai apkirptas maždaug 4–5 metų švarku dėvintis berniukas. Į dešinę už jo – 6–8 metukų mergaitė, vilkinti šviesia suknele. Dešinėje nuotraukos pusėje klūpo švarkuotas maždaug 10 metų berniukas, turbūt vyriausias tėvų sūnus. Arčiausiai priebučio stovi šiek tiek prasčiau apsirengusios, turbūt, tetos.
Kita fotografija – tai vienas iš nelabai vykusių mūsų fotografo negatyvų. Jis nelygiai eksponuotas, ne per geriausiai sufokusuotas. Gal ją labiau nei kitus negatyvus paveikė laiko erozija. Nežinia, kur ir kada fotografuota ir kas yra nuotraukoje. Pirmoje ir antroje eilėje sėdi vienodai siuvinėtais marškiniais apsirengusios moterys. Trečioje eilėje (centre) stovi kunigas. Fotografijos kairėje matosi užrašas, turbūt, lenkų kalba.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
