Nuo „Titaniko“ katastrofos, kuri Atlanto vandenyne pasiglemžė daugiau kaip 1500 gyvybių, prabėgo šimtas dešimt metų ir keletas mėnesių. tarp aukų buvo keliolika lenkų ir trys lietuviai. Labiausiai mums žinomas yra kunigas Juozas Montvila.
Mūsų krašte seniau vis buvo pasakojama apie lietuvį kunigą, kuris nuskendo plaukdamas „Titaniku“ į Ameriką, kad jis, atiduodamas kitiems savo vietą gelbėjimo valtyje, parodė gražų heroizmo ir meilės žmonėms pavyzdį. Asmenys, aukojantys savo gyvybę vardan artimo, yra verti ne tik didžiausios pagarbos bet ir šventumo aureolės.
1987 m. tikintieji kreipėsi į Bažnyčios hierarchus dėl kun. Juozo Montvilos paskelbimo palaimintuoju. 2000-ojo krikščionybės jubiliejaus proga Bažnyčios sudarytame sąraše kunigo J. Montvilos pavardė yra tarp kitų kankinių, liudijusių tikėjimą. Tačiau palaimintuoju kunigas taip ir nebuvo paskelbtas. Beveik nėra vilčių, kad taip atsitiktų, nes mažai liudininkų, įvykis senas, yra daug naujesnių ir skaudesnių Lietuvos bažnyčiai dalykų. Ji per visą sovietmetį turėjo daug kankinių, kurie savo gyvenimu ir mirtimi liudijo tikėjimą. Daug iš jų turėtų būti iškelti į Altorių garbę.
Pasak vyskupo Juozapo Žemaičio, reikia, kad žmonės melstųsi šiam kunigui, prašytų jo užtarimo, ir kad atsirastų ženklų, liudijančių, jog Dievas juos išklausė. Pasak vyskupo, kunigas J. Montvila buvo viena iškiliausių asmenybių tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje. Kunigo poelgis skęstant „Titanikui“ liudija apie jo dvasinį brandumą, kunigišką kilnumą, meilę Dievui ir žmonėms.
Kun. J. Montvilą galima palyginti su paskelbtu šventuoju kunigu Maksimilijonu Kolbe.
Juozas Montvila gimė 1885 m. sausio 3 d. Marijampolės parapijoje, Gudinės kaime. Jo tėvai buvo kilę iš garsios dramaturgų, poetų, politikų giminės, kuri istoriniuose šaltiniuose minima nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto laikų. Būsimo kunigo tėvas Kazys buvo darbštus ir tvarkingas žmogus, motina Magdalena – geros širdies moteris. Montvilos vertėsi nelengvai.
Juozas, baigęs Marijampolės gimnaziją, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Tėvai džiaugėsi, iškėlė sūnui šaunias išleistuves, gimines ir kaimynus į jas sukvietė. Pirmaisiais seminarijos metais jaunuoliui mokslas sekėsi nekaip. Jį užklupo taip pat abejonės dėl pasirinkto gyvenimo kelio, baiminosi, ar sugebės perprasti sudėtingus filosofijos, teologijos mokslus. Jaunuolis ne šiaip sau išsigando. Po Kalėdų atostogų jis nusprendė į seminariją nebegrįžti. Tėvas jam tarė: „Jei neturi jėgų knygas skaityti, eik rugių kulti, pamatysi, kuris darbas lengvesnis.“
Pavasariop J. Montvila, rektoriui Jonui Giedraičiui sutikus, grįžo į tą patį kursą, iš kurio buvo pasitraukęs. Seminariją jis baigė 1908 m. Į kunigus buvo įšventintas Varšuvoje.
Apaštališką darbą jaunasis kunigas pradėjo Augustavo dekanato Lipsko parapijoje. Čia gyveno nemažai Rytų apeigų katalikų – unitų, kuriems Romos katalikų bažnyčios kunigai neturėjo teisės patarnauti. J. Montvila, nepaisydamas draudimų, pakrikštijo vieną unitų kūdikį ir vieno mirštančio senelio unito išklausė išpažinties. Caro valdžia dėl to iškėlė jam baudžiamąją bylą. Seinų vyskupas, norėdamas gelbėti, perkėlė kunigą į Liubavo parapiją. Čia tuo metu padėtis buvo sudėtinga, vyko lietuvių ir lenkų kovos dėl pamaldų. Montvila pavyzdingai skelbė Dievo žodį, lankė ligonius, klausė išpažinčių, lietuviškai mokė vaikus katekizmo. Jis aktyviai dalyvavo tautinio atgimimo judėjime, įkūrė „Žiburio“ draugiją, atnaujino parapijos knygyną.
Stačiatikiai jį vėl paskundė caro valdžiai. Valdininkai uždraudė jam aukoti šv. Mišias, sakyti pamokslus, laidoti mirusiuosius. Tuomet vyskupas paskyrė Montvilą Seinų katedros rezidentu. Būdamas Seinuose Montvila pradėjo bendradarbiauti su lietuviškais laikraščiais, redagavo pogrindžio rankraštinį žurnalą „Viltis“, ėjo „Šaltinio“antrojo redaktoriaus pareigas. Viename iš numerių jis rašė:
„Ale neužtenka dūšios grožybės; jei norim turėti tikrą grožybę reikia kad ir būtų gražus gyvenimas. Žmogus turi ne tik būti liuosas nuo nuodėmės, bet turi rūpintis ir auklėti visokias dorybes, ieškoti dangaus nuopelnų. Gražus yra žmogaus gyvenimas, jei paskirtas Dievo tarnavimui. […] Kirminai kapuose naikina ir paskutines kūno grožybės liekanas taip, kad gyvieji pasibiaurėdami užsigręžia, jei tenka kada matyti iškastą sutrūnijusį kūną. Bet dūšios grožybės neišplėš mums nei kapai. Supus kūnas, o skaisti dūšia gyvens amžinai…“
Montvila turėjo dailininko gabumų, iliustravo „Šaltinio“ leidinius, piešė Vilniaus laikraščiams ir knygoms vinjetes.
Marytė Malinauskienė straipsnyje „Titanikas ir Juozas Montvila iš Seinų“ (Terra Jatwezenorum, 2012) taip apibūdina kunigą Juozą Montvilą: „Jis buvo vidutinio ūgio, šviesaus smulkaus veido, mėlynų akių, tvirtos laikysenos, tvarkingai rengėsi. Jis buvo minimas kaip darbštus, kuklus, asketiškas, pamaldus, draugiškas, į viską žiūrintis rimtai, mylintis žmones, jautrus savo šeimos nariams – tėvams, jaunesniems broliams Petrui, Kaziui, Pijui, Andriui bei seserims Emilijai, Elžbietai ir Izabelei… Juozas domėjosi lietuvių dainomis, pats grojo fleita, kanklėmis ir vargonėliais“.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
