Jaudulys dėl tos Lietuvos (1). Nuo tų įvykių praėjo 20 metų

0

… kas galėjo pagalvoti, kad sovietai panaudos karinę jėgą prieš taikius beginklius žmones…, kad bus tiek žuvusių ir sužeistų, kad už laisvę reikės krauju sumokėti…

Sausio 13-osios įvykius kasmet minime kartu su viso pasaulio lietuviais, su visa Lietuva. Šiemet dėl pandemijos Lietuvos laisvės gynėjų diena buvo kuklesnė nei įprastai. Lenkijos lietuvių bendruomenės ir Punsko LKN kvietimu languose uždegėme atminimo žvakes, Punske, Lietuvos partizanų ir Klevų gatvių sankryžoje, buvo pašventintas Vyčio kryžiaus paminklinis akmuo, o Punsko bažnyčioje atnašautos šv. Mišios.

Jaunoji karta apie tuos įvykius žino tik iš rašytinių šaltinių, radijo, televizijos bei žmonių pasakojimų. Šiame 6 dalių straipsnyje noriu papasakoti, ką tomis sunkiomis lietuvių tautai dienomis jautė, ką veikė, dėl ko sielojosi Punsko, Seinų, Suvalkų krašto lietuviai.

Alicija Sitarskienė prisimena: „Sausio 12-ąją visus parapijos kaimus apskriejo žinia, kad pirmosios sekmadienio mišios bus aukojamos už Lietuvą, tačiau nelengva buvo sulaukti ryto. Kas iš vakaro ilgėliau užtruko neatsigulęs, tas jau ir nemigo. O kas, nusiraminęs į Vilnių atvažiuosiančia komisija dialogu aiškintis įtemptą padėtį, ėmė ir atsigulė, tą iš miego prikėlė draugų skambučiai: „Kelkitės! Viešpatie, kas daros! Šaudo į nekaltus beginklius žmones!!!“ Trumpos ir baisios buvo žinios. Vidury nakties gūdžiai sugaudė bažnyčios varpai: „Kelkitės, žmonės, nemiegokite, Lietuva pavojuje!“ Kiaurą naktį žibėjo miestely ir kaimų sodybose šviesos, žmonės verkė, budėjo, skambino į Kauną pranešdami, kad Lietuvą girdi, mato, kad neįtikėtinos žinios keliauja į pasaulį.[1]

Punskiečiai skambina varpais

Sausio 13-osios rytą Punsko bažnyčia buvo sausakimša. Daugelis pasipuošę tautiniais simboliais, kai kas su juodais kaspinais perrištomis Lietuvos vėliavomis, visi su gilia širdgėla širdy.  

„Nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie…“ – aidi bažnyčios skliautai. Ne vienas tyliai arba mintyse priduria: „…ir nuo sovietų, Viešpatie, ir nuo sovietų…“

„Nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie…ir nuo sovietų, Viešpatie, ir nuo sovietų…“

Kunigas Ignas Dzermeika sako graudulingą pamokslą. Jis žmonių širdyse palieka mažą kibirkštėlę vilties.

Po šv. Mišių žmonės nesisklaido, dalijasi žiniomis. Punsko valsčiaus pastate susirinkę veikėjai tariasi, ką daryti, kaip padėti Lietuvai. Visi vieningai nutaria organizuoti rinkliavą. Punsko valsčiaus sekretoriaus Jono Vaičiulio sušaukti vyrai pakrinka po kaimus, renka aukas. Gydytojo Petro Zimnicko rūpesčiu nuperkama nuskausminančių vaistų, švirkštų ir tvarsliavos už 30 mln. zl. Suvalkų ligoninės direktorius M. Domagała iš savo fondų aukoja medikamentų už 10 mln. zl.

Apie tuos įvykius pasakoja Jonas Vaičiulis.

Petras Zimnickas, viršaitis Romas Vitkauskas ir mokytojas Antanas Šliaužys su maždaug tonos kroviniu vyksta prie sienos, o iš ten į Lazdijus. Vaistus palieka Lazdijų vaistinėje. Po kelių dienų ateina laiškas:

„…Toliau pranešu, kad visas Jūsų aukotas turinys konkrečiai pristatytas 1991 m. sausio 15 d. 9 val. į Vilniaus l-ąją klinikinę ligoninę vyriausiajam gydytojui S. Butkui, kur gydomi visi sunkiai sužeisti žmonės… Bronislavas Janickas“[2]

Sitkūnų radijo stotis praneša: „Mieli Lietuvos žmonės. Nesam vieni. Pasaulis skuba mums su pagalba, punskiečiai atvežė mums vaistų.[3]

Pagalbos akcijos vyksta toliau. Netrukus surinkta 3,5 mln. zl, už kuriuos nupirkta vaistų opaligei gydyti bei 10000 chirurginių pirštinių. Siunta sausio 28 d. pristatyta į Druskininkus.

Iš surinktų pinigų perkama ir Lietuvos Sąjūdžiui perduodama 50 vaizdajuosčių bei 3 diktofonai SANYO.

Dr. Broniaus Makausko siūlymu lietuviai organizuoja mitingą prie JAV ir SSSR ambasadų Varšuvoje.

Algis Uzdila prisimena: „Susitelkę žmonės iš Punsko valsčiaus ir Suvalkų sausio 15-tosios antradienį leidomės į Varšuvą. Delegacijos branduolį sudarė „Sūduvos“, „Ulbuonėlių“, „Jotvos“ sambūrių nariai. Bet nemažai prisidėjo ir neorganizuotų žmonių. Dalis ūkininkų metė savo kasdienius darbus ir leidosi kelionėn, nes matė jos prasmę. Varšuvoje prie mūsų prisijungė dar ten gyvenantys tautiečiai. Sudarėme apie šimto žmonių būrį.“[4]

Prie Lenkijos Seimo lietuvių laukė būrys Varšuvos lietuvių bei lenkų Pilietinio judėjimo demokratinės akcijos atstovai, kuriems vadovavo Lenkijos senatorius Ryszard Reiff. Lietuvių paremti atėjo ir grupė Lenkijos ukrainiečių su savo nacionaline mėlyna-geltona vėliava. Varšuviečiai, matydami minią žmonių su lietuviška atributika, reiškė simpatiją Lietuvai, užjautė dėl tragiškų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto.  

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis


[1] Sitarskienė A. Sūneli, Tėvynė tave šaukia. „Aušra“, 1991, 2 nr.

[2] Ten pat.

[3] Severinas A. Lenkijos lietuviai ir Lietuvos nepriklausomybė. „Terra Jatwezenorum“, 2011, 3 t., Punsko „Aušros“ leidykla.

[4] Uzdila A. Varšuva solidari. „Aušra“, 1991, 2 nr.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia