Apie priverstinį Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimą (1 dalis)

0

80 metų skiria mus nuo priverstinio Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimo į rusų okupuotą Lietuvą. Per du mėnesius buvo iškeldinta didelė dalis šio krašto lietuvių tautybės žmonių. Gyventojams buvo padaryta didžiulė moralinė ir materialinė žala, pakirstos tautinės šaknys.

Apie Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimą rašyta ne kartą. 1997 m. Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodė Onutės Burauskaitės knyga „Suvalkų krašto lietuvių trėmimas“, istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“ šia tematika rašė istorikas dr. Bronius Makauskas ir kt.

**

Kilus Antrajam pasauliniam karui, Punskas, kaip ir visas Lenkijos–Lietuvos pasienis, dvi savaites liko be vietinės administracijos. Krasnave, Punske ir Vižainyje lietuviai bandė sudaryti lietuviškos administracijos užuomazgas, organizuoti tvarkdarių tarnybas bei lietuviškų mokyklų tinklą. Per labai trumpą laiką įsikūrė aštuoniolika mokyklų.

Žmonės jautė, kad Lenkija nepajėgi atsispirti vokiečiams, ir jie anksčiau ar vėliau ateis į jų gyvenamąją teritoriją. 1939 metų rugsėjo 19 dieną šiame krašte vietoj vokiečių pasirodė sovietai. Jie neužėmė įstaigų, neuždarė lietuviškų mokyklų.

Maždaug po dviejų savaičių sovietus pakeitė vokiečiai. 1939 metų spalio 13 dieną jie čia jau šeimininkavo. Suvalkų kraštas buvo įtrauktas į Ost Preussen sritį. Vietos lietuvių viltys, jog Seinų kraštas bus prijungtas prie Lietuvos, žlugo.

Vokiečiai kūrė savo administraciją, slaptąją policiją (gestapą), SD ir žandarmeriją. Žandarmerijos postai pradėjo veikti Seinuose, Berznyke, Krasnave ir Punske. Jiems vadovavo lietuvių kalbą mokantys, iš Klaipėdos krašto kilę vokiečiai. Okupantai užėmė administracinius ir mokyklų pastatus, konfiskavo jų turtą. Nuvykusi į Suvalkus lietuvių delegacija išgirdo, kad jie čia atėję uždarinėti lietuviškų mokyklų, o ne jų steigti.  

1939 metų spalio 24 dieną lietuviškos mokyklos buvo uždarytos. Jas pakeitė vokiškų mokyklų tinklas. Lietuvių jaunimas, su tam tikromis sąlygomis, galėjo lankyti vokiškas mokyklas Punske, Paliūnuose ir Krasnave. Suvalkų krašto lietuviai mokytojai ir kiti inteligentai 1939 metų lapkričio 4 dieną gavo įsakymą atvykti į vietinius žandarmerijos postus. Jie buvo kaltinami antivokiško sąjūdžio organizavimu.

Vokiečiai „švarinimo“ akciją pradėjo nuo žydų. Juos atveždavo prie Lietuvos sienos, ir grasindami sušaudysią versdavo pereiti į Lietuvos pusę. Tai buvo vokiečių kolonizacijos plano pradžia.  

Šio krašto lietuvių padėtis darėsi vis sunkesnė. Pablogėjo gyventojų ekonominė būklė. Vokiečiai apkrovė gyventojus duoklėmis ir kontribucijomis, įvedė priverstinio darbo okupantui prievolę. Norėdami sukiršinti lietuvių ir lenkų tautybės žmones, pradėjo rūšiuoti maisto ir prekių lapelius. Lietuviams buvo skirti lapeliai su 120 punktų, o lenkams – su 80 punktų.

Padėtis pasikeitė sovietams okupavus Lietuvą. 1941 metų sausio 10 dieną Vokietija ir Sovietų Sąjunga sudarė Maskvoje naują „Sutartį dėl draugystės ir sienų“. Tuo pačiu metu buvo pasirašyta sutartis dėl vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš sovietinės Lietuvos į Vokietiją bei Suvalkų ir Klaipėdos krašto lietuvių (bei kitų tautybių asmenų) perkėlimo iš Vokietijos okupuotų teritorijų į Lietuvos TSR.

Norą persikelti buvo galima pareikšti raštu arba žodžiu, gyventojai negalėjo būti spaudžiami. Perkeliamasis turėjo teisę pasiimti su savimi šeimą bei kitus ūkyje dirbančius asmenis. Vaikai, sulaukę 16 metų, galėjo apsispręsti patys.

Perkeliamųjų tautybę paliudydavo įgaliotiniai. Jų pareiga buvo nustatyti perkeliamųjų skaičių, asmens duomenis bei kontroliuoti registracijos eigą.

Įgaliotiniai ir atstovai rezidavo Suvalkuose, Vižainyje, Punske, Seinuose ir Novinkoje. Kontroliniai punktai buvo įsteigti Vištytyje, Kalvarijoje ir Seirijuose.

Lietuvių iškeldinimo liudininkas Jurgis Burdulis savo prisiminimuose rašo[1]:

„Vieną vėlyvo rudens dieną mūsų kaimo seniūnas, parėjęs iš valsčiaus, pranešė įdomią naujieną:

– Bus keliami žmonės: lietuviai – į Lietuvą, rusai – į Rusiją. Vadinasi, kiekvienas į savo tėvynę. Parsinešė ir plakatų, kuriuos reikėjo iškabinti viešose vietose, kad visi juos pastebėtų ir perskaitytų. Stambiomis raidėmis lietuvių ir rusų kalbomis buvo skelbiama: „Pradedamas gyventojų kėlimas į savo tėvynę. Kėlimas vykdomas pagal gyventojų norą.

Kiekvienas pilietis, sulaukęs 16 metų, gali laisvai pasirinkti, ar jam važiuoti su šeima ar be jos, ar visai nevažiuoti į savo tėvynę“.

Taigi, skelbimas buvo labai jau demokratiškas. Pats užmanymas atrodė lyg ir geras. Juk taip ir turėtų gyventi žmonės, kiekvienas savo tėvynėje. Betgi nei vietinių vokiečių, nei lenkų persikelti niekas neragino. Kieno tėvynė bus šis kraštas, taip ir nebuvo aišku. Matyt, čia pritiktų frazė: „Kieno galia, to ir valia“. Žmonės šias naujienas gyvai svarstė, nes dar turėjo vilties, kad šis kraštas vis tiek kada nors atiteks Lietuvai. Dabar ši viltis jau visai pradėjo gesti. Jeigu iš čia išsikels visi lietuviai, tai tuo ir baigsis kalbos apie jo vadavimą. Gyventi savo tėvynėje žmonės norėjo ir būtų labai džiaugęsi, galėdami ten patekti su visa tėviškės žemele. Bet kai gimtąją pastogę reikia palikti, o išėjęs nežinai, kur pakliūsi ir ką ten rasi, tai nerimas ir liūdesys užgoždavo tėvynės ilgesį. Žmonės baiminosi dar ir dėl to, jog niekas iš senesniųjų neprisiminė, kad kada nors anksčiau žmonės būtų buvę keliami į kitą šalį. Neramino juos ir tai, jog nežinojo, koks gyvenimas Lietuvoj, susikūrus ten tarybų valdžiai.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl


[1] Burdulis J. Parduoti metai. „Aušra“, 1994, 2 nr.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia