Antanas Baltūsis-Žvejys – trečiasis Tauro apygardos vadas

1

Antanas Baltūsis-Žvejys gimė 1915 m. balandžio 8 d. Gulbiniškių kaime (Pilviškių vls., Vilkaviškio apskr.) pasiturinčių ūkininkų Antano ir Onos Baltūsių šeimoje. Jam buvo suteiktas toks pat vardas kaip ir tėvo. Pilviškiuose tebestovi senoji medinė parapijos bažnytėlė, kurioje buvo pakrikštytas būsimasis partizanų vadas ir keturi jo broliai: Jonas, Jurgis, Feliksas, Vincas bei sesuo Anelė. Dabar šalia senosios bažnytėlės iškilusi originalaus plano mūrinė Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia, kurią dar prieškariu suprojektavo architektūros mokslus Italijoje baigęs Stasys Kudokas.

Švč. Trejybės Pilviškių bažnyčia

Pilviškiuose pradžios mokyklą baigė visi šeši Baltūsių vaikai. Antanas Baltūsis, gabus mokslams, sportiškas, visuomeniškas jaunuolis, mokėjęs vokiečių ir prancūzų kalbas, baigęs Šakių gimnaziją pasirinko studijas Vilkaviškio kunigų seminarijoje, tačiau jos nebaigęs 1938 m. pradėjo mokytojauti netoli Bartninkų Rasių pradžios mokykloje. 1939 m. liepos 5 d. įstojo į Kauno A. Smetonos karo mokyklą. Ją baigė 1940 m. spalio 2 d., Lietuvą jau okupavus Sovietų Sąjungai. Antanas Baltūsis, kaip ir visi šios XV laidos kariūnai aspirantai (tarp jų buvo ir būsimo partizaninio karo vadai A. Ramanauskas-Vanagas, J. Krikščiūnas-Rimvydas), už parodytą nepritarimą sovietinėms naujovėms gavo tik pažymą rusų kalba, kad baigė karo mokyklą ir išklausė atsargos karininko kursą. Nuo 1941 m. kovo 5 d. Antanas Baltūsis mokytojavo Vilkaviškio apskr. Vištyčio pradžios mokykloje. Buvo vedęs, su žmona Anele Tarnauskaite-Baltūsiene susilaukė sūnaus Rimanto ir dviejų dukrų.

Vokiečių okupacijos metais Antanas Baltūsis tarnavo policijoje, turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, tačiau nusprendė ginti tėvynės laisvę.

1945 m. pavasarį Antanas Baltūsis-Žvejys įsijungė į partizaninio pasipriešinimo judėjimą, o tų pačių metų lapkričio 20 d. tapo Tauro apygardos štabo spaudos ir propagandos skyriaus viršininku bei apygardos partizanų laikraščio „Laisvės žvalgas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Vaikystės pomėgis žvejoti jam padėjo pasirinkti slapyvardį. 1946 m. A. Baltūsis-Žvejys buvo paskirtas Tauro apygardos štabo viršininku, o birželio 12 d. žuvus apygardos vadui Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, liepos mėnesį jis tapo Tauro apygardos vadu, taip pat laikinai ėjo Pietų Lietuvos srities vado pareigas po to, kai liepos 2 d. Žaliamiškyje, netoli Liškiavos, žuvo Juozas Vitkus-Kazimieraitis.

Pradėjęs vadovauti apygardai A. Baltūsis-Žvejys sugriežtino drausmę, paskelbė, jog laisvės kovotojų organizacija yra karinė, todėl jai privaloma kariška drausmė, pagarba ir paklusnumas vadams. Jis sukūrė partizanų gyvenimą ir veiklą reglamentuojančias instrukcijas ir statutus, galutinai sutvarkė apygardos teritorinę-administracinę struktūrą, štabo raštvedybą, išleido nurodymą rinkti ir kaupti partizanų kūrybą, saugoti archyvus. Aktyviai kovojo prieš Lietuvos kolonizaciją ir žemės ūkio kolektyvizaciją. Tauro apygarda buvo viena iš tų, kur laisvės kovotojams buvo privalu dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformas. Apygardos vadas nuolat tobulino partizanų karinį pasirengimą, organizavo kursus puskarininkių ir viršilų laipsniams gauti, įsteigė karo lauko teismą. A. Baltūsiui-Žvejui vadovaujant Tauro apygardai, sustiprėjo ir sovietinio saugumo pajėgų operacijos prieš Lietuvos laisvės kovotojus. 1947 m. išaiškėjus Juozo Markulio-Erelio išdavystei, visos Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimas, J. Markulio pasiūlymu turėjęs įvykti Vilniuje sausio 18 d., A. Baltūsio-Žvejo iniciatyva buvo perkeltas į sausio 12 dieną. Suvažiavimas įvyko Tauro apygardoje – netoli Pilviškių ūkininko sodyboje. Čia buvo nuspręsta Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) būstinę perkelti iš Vilniaus į Tauro apygardą ir išvengti visų Lietuvos partizanų apygardų vadų žūties. Jam pavyko užmegzti ryšius su daugumos partizanų apygardų štabais ir tokiu būdu apriboti J. Markulio išdavikišką veiklą. Į Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumą A. Baltūsis įtraukė ir legaliai gyvenančius kovotojus už laisvę: V. Selioką, J. Bazilevičių, kun. J. Stankūną, A. Miškinį ir kitus. Ypač daug dėmesio jis skyrė ryšiams su Vakarais, iš pradžių net pats manė dalyvauti žygyje į Vakarus. 1947 m. jis organizavo net du žygius į Vakarus per geležinę uždangą: gegužės mėnesį – Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno, o gruodžio mėn. – J. Lukšos ir Kazimiero Pyplio. Partizanų ryšininkė Julija Čepaitytė-Simanaitienė-Undinė savo prisiminimuose rašo: „Žvejys“ buvo neeilinis kovotojas Lietuvos Rezistencijoje. Jis buvo labai drausmingas ir tvarkingas, be galo reiklus sau ir to reikalavo iš kitų. Kova dėl Tėvynės laisvės jam buvo šventas reikalas. Jis viską gerai apgalvodavo, pasverdavo visus „už“ ir „prieš“ ir tik po to tardavo lemiamą žodį. Buvo labai darbštus ir daug rašė. Baltūsis labai nemėgo tuščių kalbų. Net ir nežmoniškai sunkiomis partizaninio karo sąlygomis būdavo tvarkingas ir švarus, visuomet pasitempęs, orus ir išdidus.“

Tauro apygardos laisvės kovotojai buvo vieni iš aktyviausių Lietuvoje. Jie reguliariai leido ir platino pogrindžio spaudą, įvairiais būdais trukdė okupantams organizuoti „rinkimus“, dalyvavo daugybėje mūšių su okupantų kariuomene. 1947 m. buvo užpulti Pajevonio, Gižų, Žaliosios, Keturvalakių, Kačerginės, Jiezno miesteliai, Buktos ir Pagerinamo dvarai, Antanavo spirito varykla, Antupių tarybinis ūkis, Opšrūtų žemės ūkio kooperatyvas ir kiti objektai.

Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys žuvo 1948 m. vasario 1 d., išdavus MGB agentams gimtajame Gulbiniškių kaime, Motiejaus Baltrušaičio sodyboje. Neturėdami galimybės prasiveržti iš apsupties drauge su juo nusišovė ir du štabo nariai: Juozas Balsys-Dobilas bei Pranas Žaldaris-Šapalas. Manoma, jog jų palaikus okupantai pirmiausiai nuvežė į Kybartus, o vėliau į Kauną. Užkasimo vieta nenustatyta iki šiol. Partizanų žūties vietoje, minint 50-ąsias jų mirties metines, buvo atidengtas paminklas, kurio pastatymą iniciavo Algimantas Lelešius, Jurgis Nevulis, žuvusiųjų giminės, darbais prisidėjo Gulbiniškių kaimo gyventojai. Dabar paminklo aplinką tvarko, lankytojus prie jo palydi ir istorinius įvykius besidomintiems papasakoja šalia gražioje sodyboje gyvenanti Birutė Dielininkaitienė. Kiekvienais metais vasario 1 d. prie paminklo pagerbti žuvusiųjų Lietuvos partizanų atvyksta Pilviškių gimnazijos mokiniai su mokytojais.

Paminklas Gulbiniškių kaime 1948-02-01 žuvusiam Tauro apygardos vadui A. Baltūsiui,
štabo nariams J. Balsiui-Dobilui ir P. Žaldariui-Šapalui

Dar tebesitęsiant kovai už Tėvynės laisvę, bendražygiai įvertino Antano Baltūsio-Žvejo nuopelnus Tėvynei. 1950 m. birželio 1 d. jis buvo apdovanotas po mirties visų trijų laipsnių Laisvės Kovos kryžiais (su kardais), o 1997 m. gruodžio 17 d. A. Baltūsiui-Žvejui buvo pripažintas kario savanorio statusas. 2002 m. spalio 31 d. LR Prezidento dekretu jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis.

Parengė Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl

Šaltiniai:
Povilas Gaidelis „Didvyriai nemiršta“
Vytautas Juodsnukis „Suvalkijos partizanų takais“
Juozas Lukša-Daumantas „Partizanai“
Vladas Šemeta „Suvalkijos kovų aidai“

1 KOMENTARAS

  1. Reikėtų patikslinti autorę, kad išlikusi ne senoji bažnytėlė, o tik matoma nuotraukoje varpinė. Senosios bažnyčios nėra, kadangi ji sudegė II Pasaulinio karo pradžioje kartu su klebonija. Nieko nuostabaus dėl klaidos, kadangi nelabai galima rasti informacijos, jog dar prieš karą Pilviškių parapijos žmonės norėjo mūrinės bažnyčios ir architektas S.Kudokas suprojektavo ją. Taip jau Dievas lėmė, kad II Pasaulinio karo pradžioje sudegė senoji, tad naująją pradėjo statyti 1942 m., tačiau nebaigė, nes 1944 karo frontas vėl praėjo per Pilviškius ir sugrįžusi sovietinė valdžia beveik bebaigiamą statyti bažnyčią „apiplėšė“ ir statybines medžiagas paskyrė Gižų pieninės statybai. Išlikusi senoji bažnytėlė tėra perkelto vokiečių kariuomenės barakas, kurį nuostabiai savu laiku išpuošė dabartinis Lazdijų parapijos altarista kan. G.Dovydaitis. Autorei dėkoju už puikų straipsnį ir linkiu geros kloties. Kun. Alg. Žukauskas

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia