(Tęsinys)
Nuvykę į Varšuvą Suvalkų trikampio lietuviai patraukia JAV ambasados link. Jų eitynes filmuoja Lenkijos ir JAV televizijos kameros. Saugumą užtikrina policija. Ties JAV ambasada piketuotojus pasitinka pasiuntinybės sekretorius. Jis išklauso prezidentui George Bush skirto laiško.
„Lenkijos lietuvių atviras laiškas
JAV Prezidentui George Bush
Washington
Gerbiamasis Prezidente!
Jums, didžiųjų Amerikos Valstijų didžiam Prezidentui rašo mažos lietuvių tautos Lenkijoje gyvenantys atstovai – žmonės maži, betgi kartu su visa tauta patyrę didį sielvartą.
Prezidente! Valstijos yra Europos tautų sąmonėje istoriškai įaugusios kaip demokratijos, pasaulio sąžinės prieglauda. Ne veltui keleivius iš Europos pasitinka Laisvės Statula – visos Amerikos pasididžiavimas. Ir mūsų, komunistiniame konclagery išaugusių piliečių, nuostata šitai patvirtina. Tai Jūsų kapitalas už tai, kad JAV niekad nepripažino SSSR 1940 metais įgyvendintos Pabaltijo aneksijos.
Prezidente!
Nelengvu metu Jums teko eiti šią garbingą misiją. Pasaulis klastingas. Gražiai ėmė brėkšti Europoje laisvėjimo ruduo. Jam prielaidas sudarė pono Gorbačiovo asmens elgsena –išreklamuotoji pertvarka ir paskelbtas viešumas. Vakaruose susidarė įspūdis, kad SSSR vadovas turi didelių nuopelnų, griaunant liūdnai pagarsėjusį Berlyno mūrą ir Vidurio Europoje ardant komunistinį bloką. Betgi visai nepastebėta, kad ponas Gorbačiovas siekė naujovėmis išlaikyti tai, kas sena. Iš tikrųjų gi dėl ekonominės ir politinės krizės jis jau nepajėgė apginti į užsienį nusidriekusios imperijos. Jo tikrasis veidas atsiskleidė imperijos viduje. Lietuvoje š. m. sausio 11–13 dienomis atsikartojo Vengrijos ir Čekoslovakijos tragedija.
Sovietų Armija iš prigimties yra pašaukta ne ginti nuo išorės (Hitlerinė Vokietija jai buvo tik varžovė plėšiant Europos žemėlapį), ji sukurta smaugti vidaus demokratines jėgas. Nei Lietuva, nei Pabaltiju jai problema nesibaigia, o tik prasideda. Slibinui atsikvėpus, atgavus jėgų, vėl atgis ir jo apetitas.
Vakarai įžvalgiai „nepenėjo“ Vidurio Europos karinių režimų, ir tai padėjo šioms tautoms išsinerti iš kilpų. Bet Vakarai nuolaidžiauja sovietiniam drakonui, po kurio letena dar tiek milijonų vergystės.
Prezidente! Nepakartokite 1945 metų klaidos. Nors turite ir labai didelių rūpesčių Persų Įlankoje, neleiskite atsikvėpti ir šitai hidrai. Tiesdami Lietuvai pagalbos ranką suteiksite vilties ir ponui Jelcynui, padėsite ir rusų tautai.
Tai čia yra Jūsų tikrieji partneriai, o ne kruvinasis Nobelio „laureatas“ ir septyniasdešimtį metų terorizuojantis Kremlius.
Turėkite drąsos ir ryžto, Prezidente, būti visos Demokratijos Prezidentu.
Jums pagarba už tai.
Piketo dalyviai
Varšuva, 1991.01.15“[1]
JAV pasiuntinybės sekretorius dėkoja už laišką ir pažada jį dar tą pačią dieną persiųsti prezidento kanceliarijai. Jis įteikia piketuotojams prezidento Bush kalbų ištraukas, kuriose minima Lietuva. Piketuotojai gieda jam religinę giesmę „Marija, Marija“. Po to patraukia
SSRS ambasados link. Čia adresatams žmonės ketina išsakyti daug karčių nepasitenkinimo žodžių. Bet apie tai jau kitoje straipsnio dalyje.
Apie Sausio 13-ąją pasakoja Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis
[1] „Aušra“ 1991, 2 nr., 22 p.