Sigitas Birgelis, punskas.pl
Yra Punsko centre vieta, prie kurios nesinori nei sustoti, nei apie ją pasakoti. Tai sena, daugiau kaip prieš 120 metų statyta, medinė žydų sinagoga. Šis paminklas – paskutinė medinė sinagoga Lenkijoje – nėra gera savivaldybės vizitinė kortelė. Sinagogos būklė jau seniai buvo apgailėtina, o 2015 m. sausio 7-osios vakarą kilęs gaisras pastatą dar labiau sunaikino.
Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas bandė šiuo istoriniu objektu sudominti Lenkijos žydų bendruomenę ir paveldo apsaugos fondą, tačiau jo pastangos buvo bergždžios.
Prieš keletą metų Punsko valsčius su Lenkijos žydų paveldo išsaugojimo fondu kreipėsi į vaivadijos maršalkos įstaigą dėl finansavimo techninei dokumentacijai parengti. Numatytos išlaidos – apie 75 tūkst. zlotų. Savivaldybė deklaravo prisidėsianti 10 proc. Deja, pinigų dokumentacijai gauti nepavyko.
Išankstiniu paskaičiavimu (2019 m. duomenimis), sinagogos remontas galėjo kainuoti 4 mln. zlotų. Punsko savivaldybė pinigų tam tikslui neturi. Kita vertus, negalėtų remontuoti pastato, kuris jai nepriklauso.
Prieš koronaviruso pandemiją prie apdegusio pastato – punskiečių nuostabai, o gal ir džiaugsmui – pasirodė darbininkai. Vis dėlto tai nebuvo remonto pradžia. Žydų bendruomenė pasamdė įmonę, kuri užkalė langus ir duris, iš dalies apsaugodama objektą nuo tolesnio nykimo.
Lenkijos žydų paveldo išsaugojimo fondui iki šiolei nepavyko gauti lėšų nei dokumentacijai parengti, nei istorinei sinagogai restauruoti. Jis norėtų, kad dabar Punskas ieškotų lėšų. Šį objektą jie galėtų valsčiui suteikti panaudai iki 50 metų. Jiems pageidaujant, atnaujinta sinagoga galėtų būti skirta Punsko gyventojų ir lankytojų poreikiams, gerbiant sakralinį pastato orumą.
– Su žydų fondu gal ir pavyktų susitarti, – svarsto Punsko valsčiaus viršaitis, – bet jei negausime lėšų, nykstančio objekto problema kris ant mūsų pečių.
Punsko sinagoga statyta XIX–XX a. sandūroje. Tuomet miestelyje gyveno daug žydų. Kaip pasakojo seni šio miestelio gyventojai, 1929 m. jie atšventė 300-ąsias įsikūrimo miestelyje metines.
Leibas Šperlingas ir Albertas Kišas savo knygoje rašė: „Punskas buvo žydiškas miestelis, apsuptas gražių pievų, turtingas skurdo. Jame gyveno apie 70 žydų šeimų, kartų kartomis prisirišusių prie menkos žemės ir prie savo ramaus, nuoširdaus gyvenimo.“
Yra išlikęs 1927 metų sinagogos inspekcijos protokolas:
„Protokolas
1927 metai, kovo 27 diena. Komisija, į kurios sudėtį įėjo Suvalkų apskrities gydytojas dr. Memertas Nieciuński ir valstybinės policijos atstovas Feliksas Koščka, dalyvaujant rabinui Natanui Liubovskiui ir seniūnui Enochui Goldšteinui, gyvenantiems Punske, patikrino Punsko maldos namų sanitarinę būklę ir konstatavo:
Punske gyvenanti 300 asmenų religinė žydų bendruomenė turi vieną sinagogą. Ši sinagoga yra mediniame name, dengtame skiedromis. Jos būklė patenkinama. Leidimą statyti yra davusi rusų valdžia, maždaug prieš 25 metus. Šis leidimas yra pamestas.
Pirmininkas:
apskrities gydytojas dr. Memertas Nieciuński
Nariai:
Koščka, policininkas
Ch. N. Liubovskis
Enochas Goldšteinas.“
Iš šio dokumento aiškėja, kad Punsko sinagoga pastatyta apie 1902-uosius metus.
Nedaug yra rašytinių šaltinių apie šiuos žydų maldos namus. Iš žmonių pasakojimų galima sužinoti, kaip jie anais laikais galėjo atrodyti.
Alicija Sitarskienė pateikia tokį punskietės pasakojimą: „Įėjimas į sinagogą buvęs iš pagrindinės, dabar Mickevičiaus, gatvės. Gatvė nebuvo taip iškelta, kaip dabar, grįsta akmenimis.
Viduje sinagoga buvo gražiai išdažyta. Aukštai aplink sienas ėjo plati juosta, o viena siena, kur [vėliau – S. B.] buvo įėjimas į parduotuvę, visa buvo išklota raudonu aksomu. Ant jo buvo toks lyg auksinis didžiulis liūtas.“
Žydai įprastai savo maldos namus statydavo žemiau gatvės lygio. Tai buvo toks jų būdas nusižeminti prieš Dievą, pagrįstas Senojo Testamento psalme: „Iš kalčių ir nelaimių gelmės šaukiuosi Tavęs, Dieve“ (Ps 13, 1).
Prie rytinės Punsko sinagogos sienos (ji simbolizavo Jeruzalės kryptį) stovėjo apie metro aukščio šventoji dėžė, vadinama Sandoros skrynia (hebr. Aron ha – Kodeš). Joje buvo saugomi šventųjų knygų ritiniai. Skrynia buvo pridengta turtingai papuoštu uždengimu (parochet).
Pačiame sinagogos viduryje buvo paaukštinta vieta su stovu, vadinama bima, kur buvo skaitomi šventieji tekstai. Bimoje stovėjo stalas, ant kurio žydų maldos metu buvo dedama Tora. Virš bimos buvo aštuoniašonės formos baldachimas.
Įėjus į sinagogą, dešinėje pusėje stovėjo indas su vandeniu, kur žydai plaudavosi rankas. Moterys melsdavosi kitoje patalpoje, prišlijusioje prie sinagogos. Šios patalpos sienoje buvo nedideli įstiklinti langeliai, pro kuriuos matėsi, kas vyksta šventykloje. Į sinagogą buvo du atskiri įėjimai iš Mickevičiaus gatvės: vienas – vyrams, kitas – moterims. Moterims įeiti į pagrindinius maldos namus buvo draudžiama. Jos neturėjo teisės paliesti Toros ritinių.
O štai dar vienas Alicijos Sitarskienės užrašytas pasakojimas.
„Aldona Lukoševičiūtė buvo mano draugė. Mes abi kartą užėjom į sinagogą. Žinojome, kad moterims įeiti į sinagogą draudžiama. Visgi su Aldona Lukoševičiūte įėjome. Apžiūrėjome ir greitai smukome atgal. Jaunų žydų šventykloje niekad nemačiau. Melsdavosi daugiausia seni. Šeštadienį, būdavo, ima jie tas savo knygas ir eina į sinagogą. Tenai apsigaubia tokiu juodai apvedžiotu apsiaustu, paima į rankas tokią kulbelę, paraitoja kairę rankovę, kad ranka būtų visiškai nuoga, ir vynioja ant tos rankos tokį dirželį. Taip suka, suka net iki peties, o tą kulbelę prisiriša prie kaktos.
Turi tokią didelę Bibliją, stovi ir meldžiasi iš jos. Tada niekas jiems negali trukdyti. Gali tada įeiti, ką nori daryti, jie visai nekreipia dėmesio. Meldžiasi visada tik stovėdami. Atsisėsti sinagogoje gal ir nebuvo kur.“
Punsko žydų sinagogoje, kaip ir kitose Lietuvos žydų sinagogose, buvo trys svarbios vietos. Pirmoji – jau minėta bima (habima), kurioje buvo skaitoma Tora. Antroji – maldas vedančiojo ir Toros skaitovo kantoriaus vieta, kurioje jis besimelsdamas stovėdavo nugara į žmones, bet veidu į pačią švenčiausią sinagogos vietą. Trečioji vieta buvo pasiekiama tik rabinui ir kantoriui. Joje buvo laikomi Toros ritiniai.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai sinagogą niokojo. Po karo šiame pastate buvo butas, kino teatras, vaikų darželis, dar vėliau – buitinių prekių parduotuvė. Po 1989 m. Lenkijos žydų bendruomenė atgavo sinagogą, tačiau ja nesirūpino.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
