Kovo 16-ąją minime Knygnešio dieną. Ši data svarbi kiekvienam lietuviui, nes tą dieną pagerbiami knygnešiai, spaudos draudimo metais platinę lietuviškas knygas. Kiekvienais metais sudabartiname tuos įvykius.
Knygnešystė yra Lietuvos kultūros fenomenas, neturintis analogų pasaulyje. Žodį „knygnešys“ sunku išversti į kitas kalbas, galima tik nusakyti ir paaiškinti jo reikšmę.
Kiekvienais metais Knygnešio diena minima ir Suvalkų krašte.
Šiais metais kviečiame susitikti su keturių istorinių romanų autore, Vilniaus universiteto bibliotekininke, senovinių knygų eksperte Sondra Rankeliene.
Renginys, skirtas Knygnešio dienai, vyks 2025 m. kovo 14 d. 11 val. Punsko licėjaus patalpose.
O šiandien pirmoji pažintis su renginio viešnia.
Sigitas Birgelis: Jau daugiau kaip 30 metų dirbate Vilniaus universiteto bibliotekoje, Retų spaudinių skyriuje. Papasakokite apie savo darbą bei senas knygas, saugomas šiame skyriuje. Kas jame gali lankytis ir kokiomis sąlygomis naudotis senais spaudiniais?
Sondra Rankelienė: Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje turime daugiau nei 160 tūkstančių XV–XX a. pr. knygų. Tai didžiulis visos Lietuvos turtas, slepiantis dar daug neišaiškintų paslapčių. Visi mes, kol tiesiogiai nesusiduriame su senosiomis knygomis, galvojame, jog tai nesuprantama kalba parašytos, seniai visiems žinomo turinio, neįdomios popierinės senienos, dažnai – nešvarios, kartais supelijusios, dulkančios, suplyšusios, prirašinėtos ir niekam šiais laikais nebereikalingos. Bet, pasižiūrėjus į senas knygas atidžiau, pastebėsime, jog jose yra tokių stulbinančių dalykų, apie kuriuos reikia pasakoti tam, kad žmonės, atsitiktinai kur nors aptikę seną knygą, realiai suvoktų, kokią nematerialią vertę ji gali turėti. Taigi, savo darbe aš ir mano kolegos tiriame šią nematerialią senųjų knygų vertę: iš įvairiausių nuosavybės ženklų nustatome knygos savininkus, pvz., smagu sužinoti, jog laikai rankose knygą, priklausiusią Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui, didikui, Trečiojo Lietuvos Statuto rengėjui Leonui Sapiegai, didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui, Prancūzijos karaliams Liudvikui X, XIII ar netgi Jonui Basanavičiui arba Antanui Smetonai. Senose knygose, kurios buvo labai brangios ir saugomos, perduodamos iš kartos į kartą, žmonės mėgdavo užsirašyti svarbius įvykius. Iššifravę juos, sužinome daugiau smulkmenų, pvz., apie Oršos (1514 m.), Kirchholmo (1605 m.) mūšį, apie marą, siautusį Vilniuje (1571, 1600 m.), apie kometą ir akmenų krušą (1618 m.), aptinkame medicininių ir valgių gamybos receptų, būdų, kaip gydyti įvairias ligas, iš kur atsiranda utėlės (jos iš nešvaraus žmogaus kūno ir per skyles drabužiuose į paviršių išlenda) ir kitų be galo keistų ir įdomių, neįtikėtinai mūsų ausims skambančių dalykų. Be to, senųjų knygų iliustracijos (medžio ir vario graviūros, sulankstytos, pvz., 3 m ilgio, bet užvertus knygą – nematomos iliustracijos), apipavidalinimas, teksto išdėstymas gali tapti puikiu knygos estetikos ir meno pavyzdžiu visiems mūsų laikų knygų leidėjams. Akį visuomet džiugina ir senieji knygų viršeliai: odiniai ar pergamentiniai su auksuotais ir aklaisiais ornamentiniais įspaudais, puošti juvelyrų kaltais apkaustais ir segtuvais, saugančiais brangias knygas nuo pažeidimų. Aprašyti, nustatyti, išaiškinti ir suregistruoti visus šiuos išvardytus dalykus – tiesą sakant – ir dar daugiau, ir yra pagrindinis mano ir mano kolegų darbas.
Retų spaudinių skyriuje gali lankytis visi Vilniaus universiteto bibliotekos vartotojo bilietą turintys žmonės. Tereikia iš anksto pranešti apie apsilankymą ir norą skaityti senąsias knygas. Žinoma, ypatingos vertės knygas (pvz., M. Mažvydo „Katekizmą“) būtų galima vartyti tik gavus bibliotekos direktorės leidimą.
– Kaip tapote knygotyrininke, senovinių knygų eksperte?
Trisdešimties metų darbas su senomis knygomis bet kurį nors kiek smalsesnį žmogų, besižavintį senomis knygomis, pavers ekspertu… O jeigu rimtai – dar studijuodama supratau, kad nebūsiu ta bibliotekininke, išdavinėjančia knygas prie langelio. Man patiko knygos istorija. Supratau, kad laikydama rankose Simono Stanevičiaus įrašais išmargintą Mikalojaus Daukšos „Postilę“, aš realiai prisiliečiu prie trijų laikmečių ir dviejų istorinių asmenybių: XVI a. ir Daukšos, XIX a. ir Stanevičiaus ir savo gyvenamojo meto. Noriu ir toliau taip jaustis…
– Organizuojate temines senųjų leidinių parodas. Pasakojate apie senovines Vilniaus universiteto knygas…
Viena iš mano darbo dalių yra ruošti temines – įvairioms datoms, sukaktims, reiškiniams skirtas parodas, kurios organizuojamos gražiausiose Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus ir Baltojoje salėse. Parodoms su kolegomis stengiamės išrinkti pačius įdomiausius, nematytus eksponatus ir juos patraukliai aprašyti. Mes labai norime, kad parodos lankytojai iš Vilniaus universiteto bibliotekos išeitų tokie pat susižavėję senųjų leidinių grožiu ir paslaptimis, kokie esame mes – šių retenybių saugotojai. Taip pat ir įvairių Vilniaus universiteto organizuojamų atvirų visuomenei renginių metu kartu su kolegomis iš Rankraščių skyriaus atėjusiems svečiams iš saugyklų atnešame parodyti pačias įdomiausias ir gražiausias, rečiausias knygas ir rankraščius, papasakojame apie juos ir apie pačią turtingiausią Lietuvoje Vilniaus universiteto biblioteką.
– Dalyvaujate mokslinėse konferencijose, rašote straipsnius, tyrinėjančius knygų atsiradimą ir gyvavimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, senuosius viršelius, puošybą, savininkus. Papasakokite apie tai.
Savo darbe kasdien vartydama senas knygas atrandu ką nors įdomaus, naujo, negirdėto. Noriu apie tai papasakoti. Nes – kas iš to, jeigu aš viena tai žinosiu? Todėl tiek konferencijose, tiek rašydama straipsnius stengiuosi pristatyti tai, ką savo darbe randu ir ko negali, nežinodami apie tai, atrasti kiti tyrėjai. Pavyzdžiui, labai svarbūs yra visi senieji lietuviški rankraštiniai įrašai knygose. Jie yra registruojami, juos tyrinėja filologai, istorikai ir kitų sričių mokslininkai. Todėl per kelerius metus sukaupusi senosiose knygose rastas devynias lietuviškas XVII–XVIII a. marginalijas – ilgesnius tekstukus – parašiau straipsnį apie jas ir pateikiau žurnalui „Archivum Lithuanicum“. Lygiai taip pat skleidžiu ir sukauptą darbe informaciją apie Žygimanto Augusto, Teodoro Narbuto, Jurgio Platerio knygas mūsų bibliotekoje, apie inkunabulų viršelius, inicialus, įrašus ir piešinius jose, apie netyrinėtus Vilniaus vaizdus, slypinčius antrame graviūrų plane ir kt. senose knygose rastas įdomybes.
– Esate ir pati išleidusi keturias istorinio pobūdžio knygas. Kiek girdėjau, jos mėgstamos bibliotekos skaitytojų ir lentynose neužsiguli. Papasakokite plačiau apie jas.
Tai detektyviniai romanai, kurių veiksmas vyksta mūsų laikais ir į kurių pasakojimą yra įpinti įvairūs su Lietuvos ar knygos istorija susiję dalykai. Išgalvota detektyvinė istorija, tiksliau, trileris, man yra tik priemonė, padedanti supažindinti skaitytojus su mažai girdėtomis, galbūt kitaip interpretuotomis Lietuvos istorijos smulkmenomis, asmenimis ir istoriniais objektais. Siekiu paskatinti skaitytojus kiek labiau tuo pasidomėti. Pavyzdžiui, pirmojoje knygoje „Enigma Orbi“, tirdami sargo žmogžudystę ir Vilniaus universiteto rūsiuose ieškodami Ypatingos knygos, pagrindiniai veikėjai: bibliotekininkė Vakarė ir policijos tyrėjas Karolis Radvila palaipsniui supažindina skaitytojus su Vilniaus universiteto, knygos istorija, Mikalojumi Kristupu Radvila Našlaitėliu ir jo „Kelione į Jeruzalę“.
Antrojoje knygoje „Enigma duplex“ Vilniuje siaučiant serijiniam žudikui, į paviršių iškyla LDK valdovų rūmai ir juose eksponuojama Lenkijos karalaitės Jadvygos Jogailaitės skrynutė, Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje gyvenanti mistinė būtybė – Baziliskas ir Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus asmenybė.
Trečioji knyga „Enigma solvere“ prasideda Klaipėdoje nuo žuvusio ekstrasenso ir šalia jo rastų iš XV a. knygos „Raganų kūjo“ išplėštų lapų, vėliau pristatoma europinės teisės fenomeno – Lietuvos Statutų ir XX a. viduryje vykusio knygų grąžinimo iš Rusijos į Vilniaus universiteto biblioteką istorija.
Ketvirtoji knyga „Enigma regum. Tamga“ skirta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karališkos karūnos, tebesaugomos kunigaikščio asmens apsaugos – totorių – palikuonių, paieškoms, pradedant nuo Ukrainoje dar tebestovinčio Vytauto bokšto ir baigiant Vilniaus katedros požemiuose.
Į klausimą, ar reikia mums istorijos šiais laikais, turiu vienareikšmišką atsakymą: REIKIA. Nes viskas Ukrainoje prasidėjo nuo jos istorijos neigimo, perrašymo ir klastojimo. Visai taip pat, kaip tų pačių okupantų XIX–XX a. buvo daroma su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija. Deja, ir mūsų laikais jau turime Lietuvos [!] mokslininkų, kurie kėsinasi į lietuvių mitologiją, tai yra, mūsų esmę, vadindami ją ne lietuviška, o slaviška. Taigi, savo knygose stengiuosi užmesti istorijos „kabliuką“, o domėtis toliau mūsų visų istorija ar ne – jau paties skaitytojo reikalas…
– Ačiū už pokalbį. Lauksime atvykstant į Punską.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
