1986 m. vasario 5 dieną autoavarijoje Šalčininkų raj. kelyje Kalesninkai-Eišiškės, ties posūkiu į Valkininkus žuvo vienas žymiausių XX a. pokario disidentų ir kovotojų už tikinčiųjų teises kunigas Juozas Zdebskis.
2025 m. vasario 8 d. 12 val. (11 val. Lenkijos laiku) Rudaminos bažnyčioje už kun. Juozą Zdebskį bus atnašaujamos šv. Mišios.
Marius Talutis, Terra Jatwezenorum, 2014 (6)
Vis dažniau nuvalome užmaršties dulkes nuo istorinių jotvingių herojų, vis daugiau žmonių žavisi jais ir atsigręžia į jų palikimą, tyrinėja jotvingių gyvenimo būdą ir kovų istoriją. Juos stengiamasi įamžinti lankant piliakalnius, suteikiant gatvių pavadinimus, steigiant gyvenvietę, jotvingių kiemą ar organizacijas, besirūpinančias jotvingių atminimu. Žmonės gausiai lanko jų piliakalnius, sunkiai kopdami į kvapą atimančias viršūnes, archeologai kasinėja kapinynus ir nepaliauja džiuginti nauja medžiaga, įrodančia mūsų protėvių aukštą kultūrą ir savitą gyvenimo būdą.
Visgi šviesiausias ir tauriausias įamžinimas yra žmonių gyvenimuose atsiskleidžiančios jotvingių vertybės – drąsa, užsispyrimas, meilė Tėvynei ir gamtai. Vienas iš tokių jotvingių dvasios karių, kurių gyslomis tekėjo tikras jotvingių kraujas, buvo kunigas Juozas Zdebskis – XX amžiaus iškilus Katalikų bažnyčios kunigas, pogrindinės spaudos leidėjas, kovotojas už religijos laisvę, uolus misionierius, mąstytojas. Su jotvingiais jį sieja ne tik jotvingiškas būdas, bet ir žemė – jis gimė, kunigavo ir galiausiai atgulė amžino poilsio jotvingių gyventose teritorijose.
Kunigas Juozas Zdebskis gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Krosnos (dabar Mindaugų) parapijoje, Naujienos kaime, prie Žaltyčio ežero – jotvingių žemėse. Kunigo tėveliai ūkininkai Vincas Zdebskis ir Ieva Slavėnaitė-Zdebskienė tvirtai laikėsi katalikiškojo tikėjimo, meldėsi namuose, sekmadieniais dalyvaudavo šv. Mišiose. Šeimoje gimė 4 vaikai, tačiau tik Juozui ir jo sesei Marytei pavyko užaugti – viena sesė 5 metukų nuskendo tvenkinyje, kita mirė vos kelių mėnesių sulaukusi. Simboliška, kad J. Zdebskio vaikystės namai yra netoli Kalniškės miško, kuriame 1945 m. gegužės 16 d. vyko įnirtingiausias sovietų okupantų ir Lietuvos partizanų mūšis.
1936–1941 m. Juozas mokėsi Naujienos pradinėje mokykloje, vėliau iki 1948 m. – Kalvarijos gimnazijoje. Mokykloje Juozas buvo tylus, užsisklendęs savyje, tačiau stropus. Sovietams uždraudus tikybos pamokas, jis subūrė pogrindinį besigilinančio į tikėjimo dalykus jaunimo būrelį ir pats jam vadovavo. Tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją; 1952 m. rugsėjo 21 d. vyskupo Kazimiero Paltaroko buvo įšventintas kunigu, tačiau seminariją baigė 1953 m. pavasarį.
Tų pačių metų liepos mėnesį pradėjo vikaro tarnystę Šiluvoje. Jo kunigiškoji kelionė driekėsi per šias vietoves: Šiluva (vikaras), Raseiniai (vikaras), Šiupyliai (klebonas), Vilijampolė (vikaras), Kauno Įgulos bažnyčia (vikaras), Šakiai (vikaras), Gudeliai (klebonas), Alytus (vikaras), Leipalingis (vikaras), Kapčiamiestis (klebonas), Valakbūdis (klebonas), Prienai (vikaras), Šlavantai (klebonas) ir Rudamina (klebonas).
Pirmosios jo klebonavimo parapijos Šiupyliuose (Šiaulių raj.) pavadinimas labai panašus kaip paskutiniosios jotvingių vado Skomanto pilies Šiurpilyje, dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Tai gal ir nebūtų labai svarbu, tačiau žvelgiant į kunigo Juozo gyvenimą jotvingių kontekste ir tokie panašumai kažką byloja.
Kristaus Evangeliją skelbti jam teko ne tik parapijose, – teko paragauti ir kalinio duonos – 1964 m. už vaikų katekizmo mokymą buvo nuteistas vieniems metams kalėjimo. Bausmę atliko Vilniaus Lukiškių ir Rasų kalėjimuose, kalėjo tarp kriminalinių nusikaltėlių. Negavęs sovietų valdžios leidimo dirbti parapijoje, kunigas Juozas Prienuose darbavosi melioracijoje, kasė griovius. 1971 m. vėl metams nuteistas už tą patį „nusikaltimą“. Bausmę atliko Vilniaus Lukiškių ir Pravieniškių kalėjimuose.
Kunigui Juozui teko kilnotis iš parapijos į parapiją, tačiau jo veiklos laukas pranokdavo vienos parapijos ribas. Jis gyveno nuolatinėje kelionėje – važinėdavo po Lietuvą rinkdamas protesto parašus, susitikdavo su jaunimu, lankydavo Sovietų Sąjungos gilumoje (Pavolgyje, Kazachstane, Moldovoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Novosibirske, Uzbekijoje) gyvenančius katalikus, tarnaujančius sovietinėje armijoje kareivėlius, politinius kalinius, o kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį su Švenčiausiuoju Sakramentu aplankydavo savo parapijos ligonius. Jis galėdavo tūkstančius kilometrų nuvažiuoti dėl vieno kareivio, tarnaujančio Rusijos gilumoje, ir sustiprinti jo dvasią, suteikti sakramentus. Juk ir jotvingiai ne tik savo žemėse kariavo – sakoma, jog jie mielai keliavo ir talkino ten, kur vyko mūšiai, nes tikėjo sielos persikūnijimu, todėl visiškai nebijojo žūties. Jie troško kovoti, kaip ir kunigas Juozas, troško save dalinti kitiems. Kunigo Juozo mūšis vyko ne su kardu ar ietimi – jis buvo ginkluotas meile ir Dievo žodžiu, neskaičiuodamas laiko ir visiškai negailėdamas savęs sėjo meilės ir laisvės daigus. Jis sakydavo: „Kai aš iš meilės išeinu iš krantų, tai jau nebeturiu parapijos ribų. Visi mano parapija, visi – mano.“
Važiuodamas automobiliu jis nelikdavo abejingas aplinkai – numestą ne vietoje daiktą patraukdavo nuo kelio, kad kiti nesusižeistų, o jei pamatydavo kenčiantį žmogų, jam padėdavo, jei reikėjo, ir tiesiai į namus nuveždavo. Netgi jei pamatydavo girtą žmogų, ir jo neapleisdavo, padėdavo saugiai pasiekti namus, ypač žiemos šalčiams užėjus. Dėl tokių spontaniškų meilės darbų jis dažnai kur nors vėluodavo, arba galėdavo naktį užsukti į svečius. Turėjo tam tikrų keistenybių, bet viskas jame buvo natūralu ir tikra. Jam nebuvo dienos ar nakties paros meto – jis apaštalavo nuolatos.
Kunigo Juozo veikla nesiribojo tik bažnyčios, šventoriaus ar klebonijos sienomis – dėl sielų išganymo jis kūrybiškai ieškojo naujų būdų skelbti Evangeliją. Klebonaudamas Kapčiamiestyje kunigas Juozas pradėjo naują iniciatyvą – uždaras rekolekcijas. Jas vesdavo jaunimui, tikėjimu besidomintiems inteligentams, kunigams ir seserims vienuolėms. Buvo labai jautrus ir pastabus nuodėmklausys, puikus dvasios tėvas, galėdavo ištisas valandas bendrauti su žmogumi. Mokydamas jaunimą, kurį kaip magnetas traukė prie savęs, jis ne tik mokė religinių tiesų, bet ir daug kalbėjo, koks turi būti laisvas žmogus, ragino giedoti tuo metu uždraustą Tautišką giesmę, pasakojo jaunimui apie tautinės vėliavos spalvas, dainuodavo lietuviškas dainas. Jis mėgo vestis jaunimą ant piliakalnių, ypač klebonaudamas Šlavantuose, visai netoli Šlavantų ir Buteliūnų piliakalnių. Puikiai pažinojo Lietuvą, mažiausius jos kelius, ypač gerbė piliakalnius, savitai jautė jų jėgą.
Kunigas Juozas puikiai suprato, ko labiausiai bijo Sovietų Sąjungos veikėjai ir visi kagėbistai, – laisvo žmogaus, nebijančio valdžios ir sugebančio atskirti tiesą nuo melo. Toks žmogus buvo pats kunigas Juozas, jo draugai kovotojai, kuriuos saugumiečiai vadino „pavojingais recidyvistais, reakcionieriais“, tokį žmogų ugdė Zdebskio gyvenimo pavyzdys ir pamokos.
Turėjo kunigas ir literatūrinių sugebėjimų. Rašė dienoraštį, maldas, meditacijas. Svajojo parašyti krikščionišką romaną, keletą fragmentų jau buvo parašęs, tačiau daugybė pastoracinių darbų ir ankstyva mirtis sutrukdė šiam užmojui. Labai domėjosi psichologija, mokėjo keletą užsienio kalbų. Taip pat rinko medžiagą ir platino Katalikų bažnyčios kroniką. Pirmasis jos numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. – per Šv. Juozapą – kunigo Juozo Zdebskio, tuo metu sėdinčio kalėjime, pagerbimui. 1978 m. jis drauge su kunigais Alfonsu Svarinsku, Sigitu Tamkevičiumi, Jonu Kaunecku ir Vincentu Vėlavičiumi subūrė Tikinčiųjų teisėms ginti komitetą ir buvo jo narys. Šis atvirai veikiantis komitetas kovojo už tikinčiųjų teises, viešai kalbėjo apie valdžios ir saugumo daromus nusikaltimus Bažnyčios atžvilgiu, siuntė laiškus aukštiems sovietų ir viso pasaulio pareigūnams. Tai buvo persekiojamos Bažnyčios Lietuvoje laisvas balsas.
Nepaisant visų sunkumų, persekiojimų, šmeižtų ir smurto kunigas Juozas nedejavo ir neverkšleno. Atvirkščiai – jis turėjo labai optimistišką požiūrį į sunkumus ir tuo visada vadovavosi. Jis niekada nekovojo su valdžia, bet kovojo už žmogų ir jo laisvę. Nuolatos ieškojo naujų būdų, kaip sėti Dievo žodžio sėklą, kad ir nepalankiausioje dirvoje. Sugebėdavo išbristi iš sudėtingiausių situacijų. Ypač pasitikėjo šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės pagalba ir šventosios Agotos duonos apsauga. Kaip jam pavykdavo visur prasmukti ir susitarti, iliustruoja legenda tapęs pasakojimas.
Kartą traukinių stotyje prie bilietų kasos langelio buvo nusidriekusi kilometrinė eilė ir bilietą gauti nebuvo šansų, o kunigui Juozui reikėjo žūtbūt patekti į traukinį. Tačiau buvo kitas langelis, prie kurio niekas nėjo, nes ten užrašas skelbė, jog ši kasa aptarnauja tik Tarybų Sąjungos didvyrius. Kunigas Juozas nuėjo pirkti bilieto. Kasininkei paaiškinus, kad bilietus čia gali pirkti tik Tarybų Sąjungos didvyriai, kunigas Juozas meiliai pasakė: „Pažadu, aš tapsiu didvyriu, tikrai – tapsiu.“ Moteris nusišypsojo, pardavė bilietą ir pakvietė sugrįžti.
Kalbant apie Zdebskį reikia pabrėžti, jog jo gyvenimo ir darbų versmė ir stiprybės šaltinis buvo malda. Pirmų pirmiausia jis buvo maldos vyras. Nei kelionės, nei kalėjimai, nei nuolatinis bėgimas ir kovos neatitraukė jo nuo šio šaltinio, dar daugiau – kiekvieną žingsnį jis jungdavo su malda. Labai karštai mylėjo Dievą, Eucharistinį Jėzų – šv. Mišių auką, kasdien daugybę sykių kalbėdavo šventąjį Rožančių, atvykęs į bažnyčią apeidavo Kryžiaus kelią, sūniškai pasitikėjo Švenčiausiąja Mergele Marija. Grįžęs iš kelionės namo net giliausią naktį neidavo tiesiai į lovą ilsėtis, o pirmiausia aplankydavo Švenčiausiąjį Sakramentą bažnyčioje, apeidavo Kryžiaus kelią.
Kunigo Mariaus Talučio paskaita apie jotvingių žemės didvyrį, kunigą Juozą Zdebskį, skaityta per „Terra Jatwezenorum“ konferenciją 2014 12 13 Punske
Kunigas Juozas savęs mažai žiūrėjo, gyveno labai kukliai, bet stengėsi dėl kitų, kitus rėmė. Ypač padėdavo politinių kalinių šeimoms, kuomet šeimos maitintojas negalėjo pasirūpinti namiškiais. Kai J. Zdebskis žuvo avarijoje, draugai net nerado įkapėms tinkamo kostiumo ir batų. Beje, ir protėviai jotvingiai nepasižymėjo puošeiviškumu, ištaiga, prabanga ir dideliais turtais – daugiau žymūs tuo, kad buvo narsūs, kovingi ir puikūs geležies meistrai.
Lenkų istorikas kunigas Jonas Dlugošas rašydamas apie jotvingius mini, jog jie tokie drąsūs ir kovingi, kad dešimt jotvingių puola šimtą priešų ir kaunasi iki paskutiniųjų. Kunigo J. Zdebskio gyvenime šis palyginimas apie jotvingius pranoko bet kokią aritmetiką – jį vieną persekioti buvo užverbuota 115 saugumiečių, kurie iš viso pateikė 465 agentūrinius pranešimus! Per stebuklą yra išlikusi jo sekimo byla – 8 tomai, iš viso 2 040 puslapių. Jam teko iškęsti visų įmanomų formų persekiojimą, kankinimą, mušimą, šmeižtą. Jo namuose buvo atliekamos kratos, paliekamos pasiklausymo „blakės“, sekami telefono pokalbiai; kai kunigas Juozas kur nors važiuodavo, iš paskos sekdavo automobilis su agentais. Saugumui informaciją apie jį perduodavo infiltruoti agentai, kurie stengdavosi įgyti jo pasitikėjimą, tačiau jis jų visiškai nebijojo ir netgi turėjo tam tikrą savybę – atpažinti agentus. KGB tyčia skleisdavo įvairius gandus, melagingas istorijas apie kunigą Juozą, norėdama jį sukompromituoti, kad bendradarbiai kunigai ir tikintieji pasauliečiai nuo jo nusigręžtų. Persekiotojai agentai jam buvo davę pseudonimą „Akiplėša“, nes kunigas visiškai nepaisė jokių sovietų valdžios draudimų ir jų nebijojo, žinojo KGB veiklos metodus ir juos pergudraudavo. Ypač daug pykčio kagėbistams būdavo, kai kunigas vikriai sugebėdavo išsprūsti jiems iš akių keisdamas kelionės maršrutus, keliaudamas pakeleivingomis mašinomis, aptikdamas namuose paliktas pasiklausymo „blakes“ ar atsekdamas, jog yra nuodijamas radiacija.
Saugumas stengėsi su juo susidoroti visomis galimomis priemonėmis, tačiau, kai jiems nepavykdavo, pereidavo prie paties žiauriausio – pasikėsinimo į jo gyvybę. 1980 m. spalio 3 d. prieš kunigą Juozą buvo panaudota speciali cheminė priemonė – saugumiečiai chemikalais (manoma, kad ipritu) apipurkštė automobilio sėdynes, ir jis patyrė II–III laipsnio kūno nudegimą nuo pečių iki kelių iš nugaros pusės, ten, kur kūnas lietėsi su automobilio sėdyne, taip pat buvo pakenkta vidaus organams. Vos liko gyvas. Tą dieną, kai jį apdegino, buvo pirmasis mėnesio penktadienis – kentėdamas didžiausius skausmus jis aplankė savo parapijos ligonius, nuvežė jiems Švenčiausiąjį, suteikė Krikšto sakramentą giminaičiui Marijampolėje. Tik pasiaukojančių gydytojų ir slaugių dėka pavyko išgelbėti kunigo gyvybę ir reputaciją, nes KGB troško sufalsifikuoti jo ligos istoriją ir paskelbti, jog kunigas serga venerine liga.
Kunigo Zdebskio draugai liudija, jog apie 20 kartų mėginta sukelti avarinę situaciją kelyje, norint pasikėsinti į jo gyvybę. Jis visuomet vežiojosi šv. Agotos duonos, tikėjo, kad be Dievo pagalbos savo jėgomis saugumiečių nenugalėsi. Teigiama, kad tą dieną, kai ištiko tragiška mirtis, jis buvo apsivilkęs kitą švarką, kuriame nebuvo šv. Agotos duonos. Būtent automobilio susidūrimas su pienovežiu Eišiškių plente Šalčininkų rajone 1986 m. vasario 5 d., šv. kankinės Agotos dieną, tapo jo mirties priežastimi.
Dar ir šiandien oficialiai teigiama, kad kunigas Juozas žuvo atsitiktinėje autoavarijoje, tačiau visi jo bendražygiai suprato, kad tai buvo KGB režisūra, visas avarijos tyrimas buvo akylai sekamas ir filtruojamas. Daug klausimų palieka ir rasta tarsi kulkos pėdsako palikta skylė jo galvoje, kurią aptiko jo kūną tvarkę artimieji, – galėjo būti, kad po avarijos kunigas liko gyvas, tačiau saugumas jį galutinai pribaigė šūviu į galvą. Čia tik viena iš versijų, apie kurią kol kas Lietuvoje nenoriai kalbama arba tyčia nutylima, nes dar daugelis kunigą Juozą persekiojusių saugumiečių ar jo žūtį tyrusių prokurorų yra įtakingi valstybės gyvenime.
Dar viena įdomi savybė, išduodanti jo tikrai jotvingiškąjį charakterį – tam tikras akmens jutimas, gebėjimas pažinti, „prakalbinti“ akmenis. Kaip žinia, jotvingių žemės gausiai akmenuotos, jotvingiai savo mirusiuosius apdėdavo akmenimis. Jiems akmuo turėjo savitą paslaptį ir gyvybę. Kunigas Juozas, jo draugų teigimu, tarsi mokėjo prakalbinti akmenį, taip pat galėdavo pasakyti, kur kasti šulinį, nes jausdavo vandens buvimą. Buvo labai jautrus gamtai. Akmenis jis rinkdavo ir net numeruodavo, turbūt kad žinotų, iš kokios vietos akmenėlis parvežtas. Kai kunigas tragiškai žuvo avarijoje, jo testamento vykdytoju teko būti kunigui Vincentui Jalinskui, tuomet Lazdijų klebonui ir dekanui. Jis aptiko penkis rašomojo stalo stalčius, prikrautus kažko sunkaus. Galvojo, kad ten pridėta aukso ir sidabro. Atidaręs pamatė stalčius pilnus prigrūstus akmenų, akmenėlių iš įvairių vietų, ir jie buvo sunumeruoti. „Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo. Atvirai jums pasakysiu, tuo metu ir dabar galvoju, kad reikėtų čia atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir pasidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris“, – per laidotuves kalbėjo kunigas V. Jalinskas.
Kardinolas Vincentas Sladkevičius, tuometis Kaišiadorių vyskupijos apaštalinis administratorius, apie kunigo Juozo žūtį pranašiškai sakė: „Ši mirtis – prisikėlimas.“ Iš tiesų neilgai trukus, po kelerių metų, gimė Sąjūdis, Baltijos kelias, tikintiesiems buvo suteiktos visos teisės laisvai išpažinti tikėjimą. Gaila, kad kunigas Juozas negalėjo sulaukti to pavasario, bet būtent savo gyvenimu, kančia ir mirtimi jis ištirpdė grubiausius priespaudos ledus.
Kunigas J. Zdebskis palaidotas Rudaminoje, šalia senos ir labai gražios bažnyčios ant kalnelio. Jo kapą žymi Lietuvos laukų paminklinis akmuo, jame iškalti dažnai kunigo kartoti šv. apaštalo Pauliaus žodžiai: „Meilė niekada nesibaigia.“ Už kelių šimtų metrų matyti nuostabiai gražus Rudaminos jotvingių piliakalnis, kur, pasak kai kurių autorių, galėjo būti karaliumi ir karaliene vainikuoti Mindaugas ir Morta. Užlipus į piliakalnį plačiai atsiskleidžia Lietuvos peizažas, o ypač gražiai matyti Rudaminos bažnytėlė, šalia kurios ilsisi kunigo kankinio Juozo Zdebskio kūnas.
Tai ta Lietuva, kurios žemelė turi tiek daug kankinių, kovotojų, didvyrių, kurie už laisvę atidavė gyvenimą. Džiugu, kad kunigas Juozas ir kiti mūsų herojai gyvi ne tik juos pažinojusių žmonių prisiminimuose, – ir jaunosios kartos lietuviai, kuriems neteko susitikti ir bendrauti su šiomis iškiliomis asmenybėmis, iš naujo atranda didvyrių gyvenimus ir savo dvasią maitina jų drąsiais žygdarbiais.
