Keturias valandas truko mano kelionė iš Saragosos į Madridą, bet aš važiavau, nes norėjau jį pamatyti. Norėjau išgirsti jo balsą. Norėjau pasėdėti su juo kavinėje, prisiminti tas dienas, kai kartu žaisdavome ir manydavome, jog pasaulis yra toks didelis, kad jo neįmanoma apkeliauti[1].
(Paulo Coelho)
Šia ištrauka galėčiau apibūdinti šių metų Žolines Punske.
Daug kas sakė, kad 2020-ieji bus perversmų metai. Sunku patikėti panašiomis pranašystėmis, kai tokių raganavimų tenka klausytis metai iš metų, tad ir anąkart buvo panašiai. Visgi teko pripažinti pandemiją ir gyventi pagal jos taisykles. Nemanėme, kad ji užsibus ilgiau ir kosės mums į veidus dar šiais metais. Visai neseniai nežinojome, ko tikėtis, bet viena yra aišku – šiais metais nesujaukė Žolinių planų. Jos įvyko su visomis Žolinių vainikų procesijomis, koncertais ir numylėta muge Punsko bažnyčios aikštėje.
Žolinėms neteko ruoštis kaip nors ypatingai, net nelabai jų laukiau, kadangi, kaip mėgstame sakyti, nebuvo aišku, ar tikrai jos įvyks, ar valdžia nepaskelbs naujų nustatymų, įstatymų, reglamentų, nuorodų, leidimų ar draudimų, susijusių su tokio tipo dūzgėmis. Tik pasąmonėje tupinti viltis, gal vienok čia kas bus, vertė jaustis taip, lyg ruoščiausi šimtus kilometrų pravažiuoti į laukiamiausią vasaros šventę. Pasibuvimas mugėje įrodė, kad kai kas tikrai nuvažiavo tūkstančius kilometrų, siekdamas paatostogauti Punsko krašte ir tiesiogine prasme prisiliesti prie išgirtos lietuvių šventės Lenkijos kampelyje. Šliaužiojant, vaikštinėjant tarp stendų, mėgavausi pasiilgtu momentu rankomis ir akimis pačiupinėti lietuviško meno dirbinių, pasimaloninti jų kainomis (jaučiant savo rankos pliaukštelėjimą per veidą, priverčiantį pabusti ir prisiminti, kad visgi rankdarbiai turi savo vertę ir nevalia jų nuvertinti: Brangu? Pats pabandyk pasigaminti!), matyti žmonių susidomėjimą, atidų stebėjimą, pokalbius be skubėjimo, rankų paspaudimus, o net ir pasibučiavimus į nuraudusius žandus. Prisiminiau, kaip būdavo kasmet ir palyginau su šių metų Žolinėmis. Žinokit, nelabai mačiau skirtumą, atrodė, kad pandemija nebeegzistuoja. Galvojau, kad maisto ir gėrimų prekystaliai nekirs bažnyčios aikštės ribų, o čia, pasirodo, tradiciškai nuvingiavo į dvi gatves, pasukdami savo uodegą į Gegužės 1-osios gatvę. Prie buvusios, mano kartos jaunimo numylėtos Karčiamos vyko tradicinis motociklininkų ir senovinių mašinų (nors gal reikėtų vartoti vienaskaitos formą, nes asmeniškai mačiau tik vieną automobilį) savininkų suvažiavimas, buvo kepamas paršelis, kurio prakvipusius dūmus ilgai jaučiau ant savo bažnytinių drabužių. Rodos, eini per mugę ir galo nematai, ir lyg nespėji visko gerai apžiūrėti, ir nepamatai visų laukiamų veidų, trumpų pokalbių ir pasilabinimų. Kadaise per Žolines jausdavau, kad šios mūsų specifinės vasaros atostogos yra tokios didelės, kad net keista tokias turėti mažumos bendruomenėje. Tai visad buvo mūsų pasaulis, kuriame susitinka kelios žmonių kartos, suvažiuojančios iš visų pasaulio kampelių. Šiemet pasijaučiau labai panašiai, o gal ir taip pat. Vakaro koncertas prie Punios ežero tik patvirtino grįžimo į tas pačias vėžes jausmą. Kad ir laikinai, kad ir tik tą dieną, kad ir tik tuo momentu, tačiau atrodė, kad prieš tai lyg niekur nieko ir nebūta.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
[1] Paulo Coelho, Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama. Vilnius, „Vaga“, 2008, 16 p.
Ačiū už puikiai ir sklandžiai straipsnyje sudėliotas mintis.Ir man teko būti Žolinių šventėje ir gėrėtis išmintingai bei gerai surežisuotu Punsko LKN 65 -ųjų metinių koncertu. Išties LKN gali didžiuotis savo labai gerais ansambliais ir meninėmis grupėmis. Iškilmingas Žolinių mišias gražiai papuošė išradingai nupinti lietuviški vainikai .Tad, leiskite visiems atlikėjams ,ansamblių vadovams,organizatoriams,talkininkams bei atnašaujamų Šv.Mišių suteiktą gerą atgaivą žmogaus sielai, nuoširdžai padėkoti.