Sigitas Birgelis, punskas.pl
(Tęsinys)
Pasigrožėję Bambininkų piliakalniu riedame ratais link namų vingiuotais Alytaus krašto keliais. Lazdijus planuojame pasiekti prieš 18 val. Šiandien ten švenčiami Šv. Kryžiaus Išaukštinimo atlaidai, todėl bus proga dalyvauti šv. Mišiose ir pamatyti šventovę iš vidaus.
Pro automobilio langus mirguliuoja rudenėjantis kraštovaizdis, tyvuliuojančių ežerų žydrynės. Dairytis nėra kada. Įvažiuojame į miestą, nusidriekusį prie Giluičio ir Simno ežerų. Sustojame prie įspūdingos Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. (Tokiu pat vardu yra ir Punsko bažnyčia). Šventovę aplankysime vėliau, o kol kas einame pasivaikščioti. Pietų metas, gal pavyks surasti kavinę ar barą.
Esame miesto centre. Akis patraukia buvusi istorinė Simno turgaus aikštė – įspūdingas Simno urbanistikos paminklas. Tai trapecijos formos ansamblis. Jis įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Prie kultūros centro stovi 2010 m. pastatytas paminklas po pasaulį išblaškytiems Simno krašto vaikams, partizanams, žuvusiems, nukankintiems, sušaudytiems, ištremtiems. Tai 3,8 m aukščio moters figūra, simbolizuojanti sudėtingą Lietuvos patirtį. Nerimą dėl ateities išreiškia išsigandęs vaikas, prigludęs prie moters kojų.
1939 m. miestelėnai šioje vietoje norėjo pastatyti paminklą aušrininkui, poetui ir pedagogui Ksaverui Sakalauskui-Vaganėliui. Apie tai anuomet „Lietuvos aidas“ rašė: „Simno miestas Ksaverą Vanagėlį jau anksčiau tinkamai pagerbė – vieną gatvę pavadino poeto vardu. Dabar Simno valsč. savivaldybė, pritariama visuomenės, miestelio aikštėje nutarė Ksaverui Vanagėliui pastatyti puikų paminklą. Biustas norima atliedinti iš bronzos, o paminklo papėdą iškalti iš granito.“ Gaila, Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos aneksija simniečių planus pavertė niekais.
Užeiname į parduotuvę.
– Ar Simne yra kavinė arba baras, kur galima būtų pavalgyti? – klausiame pardavėjos.
– Nėra.
– Bet netoliese matėme pastatą su užrašu „Kavinė“…
– Ten tik gedulingus pietus galima užsisakyti.
Atsisėdę ant (ne)kavinės laiptų, tenkinamės bandele ir jogurtu. Žvalgomės po miesto centrą. Ieškome informacijos. Internete randame žinių, kad Simnas yra viena anksčiausiai Užnemunėje įsikūrusių gyvenviečių. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jis paminėtas, pasak vienų 1382 metais, pasak kitų – 1494 m. XV a. čia buvo įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, o 1520 m. pastatyta renesansinio stiliaus bažnyčia. 1549 m. dokumente Simnas jau vadinamas miestu (maždaug tuo metu pirmą kartą paminėtas Punskas). 1626 m. jam suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas (šv. Povilo atvaizdas). 1770 m. miesto herbe vaizduojami jau du šventieji – apaštalai Petras ir Povilas. Nuo 1999 m. miesto herbe vaizduojamas šv. Povilas su sidabriniais marškiniais ir raudonu apsiaustu. Dešinėje rankoje laiko kalaviją, o kairėje – Evangelijų knygą.
XX a. pradžioje Simnas galėjo pasigirti grįstomis gatvėmis ir dideliais turgumis, kurie vykdavo antradieniais ir penktadieniais. Sovietmečiu gyvenvietė buvo rajono, o vėliau apylinkės centras. Šiandien miestas yra seniūnijos centras.
Gaila, kad tąsyk mums nepavyko aplankyti Simno kapinių, kur galėjome pamatyti du paminklus, skirtus Lietuvos partizanų atminimui. 1990 m. jose buvo atidengtas monumentas partizanams, žuvusiems 1945 m. vasario 21 d. mūšyje Liepakojų kaime. Nukauti partizanai buvo atvežti į Simno centrinę aikštę ir ten viešai išniekinti, o vėliau palaidoti bendrame kape Simno kapinėse. Paminkle iškaltos žuvusiųjų pavardės ir užrašas „LIETUVOS PARTIZANAMS, ŽUVUSIEMS UŽ TĖVYNĘ“. Dauguma partizanų, žuvusių Kalniškės mūšyje, buvo užkasti už kapinių, prie Simno ežero. 1989 m. palaikai perkelti į Simno kapines. Kartu buvo perlaidoti ir kitų Simno apylinkėse žuvusių Dainavos apygardos partizanų palaikai.
Įdomus yra padavimas apie Simno atsiradimą ir vardą: „Labai seniai gyveno du gerieji milžinai Simas ir Sinas. Susiėjo jie draugėn ir nutarė pasirinktam miestui pastatyti labai gražią bažnyčią ir padėti patiems gyventojams. Tačiau apsidairę aplinkui niekur nerado tinkamo kalnelio. Tada vienas puolė nešti žemių iš rytų, kitas – iš vakarų. Supylė jie kalnelį, o daubose, iš kur žemes sėmė, dabar tyvuliuoja Simno ir Giluičio ežerai. Baigę darbus vienas kitą pavaišino taboka, paspaudė rankas, po saują brangenybių pažėrė į ežerus ir išsiskirstė kas sau: vienas – medžioti, kitas – žvejoti. Gyventojai, atsidėkodami milžinams, su kuriais gražiai sugyveno ir buvo dėkingi, kad rūpinosi miestu, jų vardus sujungė į vieną – Simnas. Taip ir pavadino vietovę. O ežerai, su milžinų išbarstytais turtais, iki šiandien vilioja vietos gyventojus ir keliautojus.“
Miesto centre stovi gražus plytų pastatas. Apeiname aplink jį. Informacinė lenta skelbia: „Šiame pastate 1905–1941 m. veikė sinagoga – dvasinis ir kultūrinis Simno žydų bendruomenės centras“. Antrame aukšte buvo žydų mokykla, o pirmame atgręžtas į pagrindinę šventyklą Jeruzalėje altorius. Po Antrojo pasaulinio karo sinagogoje įsikūrė kultūros namai, buvo sporto salė.
Pats laikas aplankyti Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Tai seniausias statinys Užnemunėje ir vienintelė bazilikinė kryžminio plano renesansinio stiliaus bažnyčia Lietuvoje. Ji įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Lange švytintis žiburėlis teikia vilčių pamatyti šventovę ir iš vidaus. Deja, ji uždaryta, kaip visos tądien lankytos Lietuvos bažnyčios. Gal kitą kartą pavyks pamatyti Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir gausybę meninę vertę turinčių sakralinės dailės kūrinių. Gal atvyksime čia kažkurį sekmadienį prieš šv. Joną ir gausime 300 dienų atlaidų? Šiandien belieka mums pasigrožėti Dievo namų išore arba pasitenkinti virtualia ekskursija po Simno bažnyčią (https://www.alytus.rvb.lt/simno_bazn360/index.htm spausti čia.).
1972 m. šioje bažnyčioje dabartinis kardinolas Sigitas Tamkevičius pogrindžio sąlygomis pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Pernai ant Simno klebonijos pastato atidengta atminimo lenta jos leidėjams ir platintojams.
(Bus daugiau)
