Tęsinys (1 dalis 2 dalis)
Su kunigu Robertu Furman, jau daugelį metų tarnaujančiu Varšuvos lietuviams, kalbasi Irena Aleksaitė.
– Šįryt per radiją išgirdau formuluotę „pažangos tironija“. Ar dabar pažanga lemia ir krizę Bažnyčioje? Juk pažanga visada buvo. Žmonija niekada nestovėjo vietoje.
Taip. Tačiau dvidešimtame amžiuje ta pažanga, ypač technikos, labai pagreitėjo, kas dešimt metų viskas taip pasikeičia, kad tų pačių tėvų skirtingo amžiaus vaikai gali gyventi skirtinguose pasauliuose. Kitokia komunikacija, vertybinės nuostatos. Todėl bažnyčiai taip sunku, nes ji remiasi tradicija, ir todėl prisitaikant labai sunku neprarasti to, kas svarbu. Sunku prisitaikyti Bažnyčiai ir konkrečiam žmogui. Kiekvienam žmogui sunku. Vyresni pasiduoda ir nekonkuruoja su jauniausiais. Manau, kad dar svarbesnė tendencija yra susijusi su santykiu su protu. Greitos pažangos laikais pabrėžiama, kiek žmogus pasiekia savo protu. Psichologijoje daug ką galima paaiškinti protu. Todėl visose srityse reikia bandyti pasivyti ir dažnai protas regimas kaip vienintelis kriterijus, vienintelė žmogaus verta šviesa, o tikėjimas, kuris nėra įkvėpimas protui, bet dvasiai, mistiniam Dievo buvimui mūsų gyvenime, tam žmogui, kuris nejaučia jo poveikio, nėra svarbus, nes tas žmogus tiki protu, žavisi pasaulio pažanga. Su tokiu žmogumi negali vykti dialogas. Jis visą energiją skiria pasaulio pažinimui, ekonomijai, sociologijai ir taip toliau. Klausimas, ar protas yra vienintelis įrankis žmogui tobulėti, ar jam jo pakanka. Gyvenimas rodo, kad nepakanka. Aklas tikėjimas protu sukuria požiūrį, kad reikia atsiriboti nuo tikėjimo kaip kažko pasenusio, atsilikusio, kas negali būti įkvėpimu šiuolaikiniam žmogui.
O jeigu būtų koks nors praktinio dvasingumo dalykas, kurio žmogus mokytųsi kaip matematikos ar kito dalyko, tai gal jis būtų kitoks? Kartais atrodo, kad seniau žmonės buvo dvasingesni, nes tam skyrė daugiau dėmesio. Ar ne?
Seniau buvo kitokia kultūra. Žmonės gyveno kelių kartų šeimose, jei tėvai dirbo, tai seneliai globojo vaikus. Šeimos bendruomenės skatino tikėjimo bendruomenes. Gyvenimas buvo stabilus, galima buvo visą gyvenimą nugyventi vienoje vietoje. Tačiau kažkuriuo metu pradėjome judėti, ieškodami darbo, išsilavinimo ir panašiai. Praradome vietas, kuriose galima puoselėti tai, kas susiję su dvasingumu. Vaikai auklėjami lopšeliuose, darželiuose, ir tai jau yra kita kultūra, tai nėra asmenų ryšiai namų aplinkoje. Ryšiai, žinoma, išlieka, bet jie nuskurdinti.
Nuklydome gana toli. Grįžkime į seminariją ir keliaukime toliau. Kokiose parapijose teko tarnauti, kaip sekėsi? Kas kunigystėje teikia daugiausia džiaugsmo, kokių būna sunkumų?
Seminariją baigiau 1987-aisiais. Pirmoji parapija buvo Lipce Reymontowskie. Ten pirmą kartą susidūriau su kunigavimo realybe, turėjau atrasti savo gebėjimus, talentus. Pati parapija, jos pobūdis taip pat turi įtakos. Lipce – kaimo parapija, jai priklauso keliolika kaimų, tai didesnis kaimas, siejamas visų pirma su garsiu V. Reymonto romanu „Kaimiečiai“. Šis faktas turėjo įtakos tos vietovės žmonių savivokai, ištikimybei tradicijoms. Kaimuose yra vietovardžių, susijusių su romanu. Parapijoje turėjau kelias vietoves, kuriose mokiau tikybos. Toliausia tekdavo važinėti 11 kilometrų, neturėjau vairuotojo pažymėjimo, nebuvo gero susisiekimo, todėl buvau priklausomas nuo kitų. Tačiau tos vietos gyventojai buvo draugiški, sueidavo jaunimas, kuris jautė, kad yra savo kaimo, jo bendruomenės dalis. Vaikų buvo daug. Apskritai, patirtis maloni. Mokiau, tikiuosi, kad ko nors išmokiau. Buvo tam tikrų dilemų, susijusių su jaunimu, kuris susitikdavo toje bažnyčioje, visų pirma patarnauti Mišiose. Kaip ir kiekvienoje parapijoje buvo būrelis jaunimo, įsitraukusio į liturginį gyvenimą. Juos skatinome pasidomėti giliau. Prisimenu taip pat ligonių lankymo patirtį, bendravimą su sergančiąja išsėtine skleroze. Kai jau dirbau dabartinėje parapijoje, mane aplankė moteris, kuri papasakojo, kad lankydavau jos motiną, kuri jau mirusi, tėvas dabar išvykęs gyventi į Lodzę, o ji pati į Varšuvą. Po daugiau negu 30 metų (man kunigaujant ji buvo dar vaikas) ji labai norėjo susitikti. Matyt, kažkas išliko. Ir, matyt, sergančių parapijiečių lankymas yra reikalingas. Nors, apskritai, išvykęs į naują parapiją, su senąja ryšių neieškodavau.
Antroji parapija buvo Marki-Pustelnik. Ir čia sutikau dvi moteris, kurios buvo lietuvių kilmės. Viena iš jų Magdalena Misevičienė, stomatologė, patriotė, su kuria daug bendravome, antros moters pavardės dabar neprisimenu, ją rečiau matydavau. Na ir čia buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mirties vieta, atminimo lenta. Atsirado lietuviškumo elementų gyvenime.
Kunigaujant šioje parapijoje, Varšuvos lietuviai kreipėsi dėl lietuviškų Mišių Varšuvoje. Tuo metu šiame mieste buvo nemažai lietuviškų šeimų su vaikais, daugiausia iš Punsko ir Seinų krašto, buvo poreikis auklėjant vaikus perduoti tikėjimą jų gimtąja kalba. Anksčiau lietuviai jau rinkdavosi į Mišias pas kunigą Leonardą, kuris aukojo jas lenkiškai, o giedama buvo lietuviškai. Po pamaldų vykdavo susitikimai, pokalbiai, pasivaikščiojimai. Buvo galimybė pajusti jėgą, remti vieniems kitus, spręsti Varšuvos ir visos Lenkijos lietuvių problemas, nes dauguma tikinčiųjų buvo kilę iš to paties krašto ir jiems rūpėjo to krašto problemos. Tačiau nuo tų laikų jau daug kas pasikeitė – turiu omenyje poreikį būti kartu, dalintis tuo, kas lietuviška. Viskas tarsi privatizavosi.
Ar nebuvo sunku? Juk reikėjo po visų pareigų savo parapijoje dar važiuoti į senamiestį.
Lietuviškai mišias pradėjau laikyti 1991 m., būdamas Markėse (Marki), kur praleidau trejus metus, paskui metus buvau Grochove (Grochów), penkerius metus Brudne (Bródno) – tai Varšuvos rajonai. Tada lietuviškos mišios vyko 15 val., nes po visų savo užsiėmimų galėdavau atvykti tik šiai valandai. Nuo 1999 m. jau važinėjau iš Minsko (Mińsk Mazowiecki) ir Karaliaučiaus (Królewiec) prie Minsko. Kai mūsų koplyčioje (prie Šv. Onos bažnyčios) prasidėjo remontai, freskų renovacija, rinkomės zakristijoje, o dabar esame čia [Pludy parapijos bažnyčioje, kur kunigas Robertas dirba klebonu].
Atrodo, kad dabar viskas baigiasi. Varšuvoje lietuvių daug, bet jie neateina į bažnyčią.
Taip jau yra, kad žmones jungia lokalumas. Kai jaučiu, kad esu iš čia, čia mano bažnyčia, mano parapija – turiu savo aplinką. Jeigu pakeičiu aplinką, esu Varšuvoje, tai neturiu poreikio kurti naujos aplinkos, jaučiu, kad palikau seną, bet turiu tiek naujų veiklų… Tai savotiškas procesas. Kita vertus, tos aplinkos trūkumas prisideda prie laicizacijos. Kai kurie ieško, randa vietą savo parapijoje ar ieško kitur. Tai bendras procesas, jis aktualus ne tik lietuviams. Tik lietuviai čia labiau išsiskaidę. Tačiau gali būti ir taip, kad žmonės ieško naujų, kitokių bendruomenių, naujovių, kitokių kontekstų. Dabar – blaškymosi, ne būrimosi laikotarpis. Ieškoma, kaip sustiprinti tikėjimą, kaip iš kultūriškai išgyvenamos krikščionybės pereiti į labiau dvasiškai išgyvenamą. Mes buvome auklėjami, kad reikia atlikti krikščionišką pareigą, bet mums kur kas sunkiau susėdus pasikalbėti apie tikėjimo reikalus, apie tai, kas mums svarbu, negu dalyvauti pamaldose. O toks bendravimas galėtų būti paskata ateiti į Šv. Mišias, paveikti dvasinį gyvenimą. Mišių lankymas kaip pareigos lietuvybei atlikimas dabar silpsta, nes esame išsiskaidę, dideli individualistai ir neturime bendruomeniškumo jausmo. Anksčiau gal buvo lengviau bendrauti, nes Varšuvoje buvo Lietuvių draugijos patalpos, o šiuo metu tapo populiarios internetinės bendruomenės. Mes sergame individualizmu, bet šiuolaikiniame pasaulyje individualizmas laikomas ne liga, o dorybe. Viskas gerai, kad gali skleistis asmenybės, bet kai kiekvienas eina į savo pusę, tą bendrą erdvę sunku surasti. Tai dvasingumo krizės veiksnys. Ar man reikia kitų, kad rasčiau ryšį su Dievu? Mano ryšys asmeniškas, tavo – asmeniškas, be gilesnio Bažnyčios, Sakramentų išgyvenimo… Tad kaip dabar tą Bažnyčios gyvenimą organizuoti? Gal išeitis yra bendruomenės? Turime parapijoje, pavyzdžiui, Neokatechumenų bendruomenę, Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje bendruomenę, Namų bažnyčią. Galime suburti tam tikros dvasinės idėjos (5–6 sutuoktinių porų) šalininkus, pvz., Namų Bažnyčioje, ir dalintis gyvenimu: kalbėtis, melstis. Aš turiu keliolikos tūkstančių parapiją, o žmonių, dalyvaujančių tokiose bendruomenėse, yra gal 1–2 procentai.
Tai galbūt lietuvių Varšuvoje, įsitraukusių į lietuviškas pamaldas, yra panašus procentas?
Na gal 5 procentai, bet visa tai reikia padalinti iš 20. Ta suburianti idėja vieniems gali tikti, kitiems ne. Vieni pritaps, gaus ir teiks paramą, kiti – gal ne. O kaip suburti lietuvių bendruomenę? Tai priklauso nuo to, kas mums svarbiausia, ar bažnytinis, dvasinis gyvenimas, ar žmonių, kurie meldžiasi lietuviškai, bendruomenė. Nesakau lietuvių, nes pas mus ateina ir lietuvių sutuoktiniai lenkai ir kitų tautų atstovai. Ateina žmonių, kurių dvasinio gyvenimo situacijos labai įvairios. Tai, kad pasimeldę galime susitikti ir pasikalbėti įvairiomis temomis, yra labai vertinga. Daug kas nevažiuoja į šias Mišias, nes sako, kad per toli, turi savo bažnyčią prie namų. Visa tai tiesa, nes esame miesto pakraštyje. Deja, dėl mano sveikatos problemų, šiuo metu negalėtume rinktis centre, net jeigu ir pavyktų tokią vietą rasti. Gal yra žmonių, kuriems reikia pribręsti Mišioms, jiems reikėtų tame kelyje susitikimų, pokalbių, bet ar yra tokia vieta, kur tokius susitikimus galima būtų rengti? Mūsų tikslas turėtų būti bendruomenės palaikymas, kitų tautiečių įtraukimas, bet žmonės turi jausti tokį poreikį. Ir savo parapijoje turiu bent du lietuvius ar dvi šeimas, bet matomės retai, gal daugiau dėl atsitiktinumo negu iš sąmoningo poreikio. Ką galėtume dar padaryti? Gal reikia, kad atvažiuotų jaunas kunigas, puikiai kalbantis lietuviškai, nes aš suvokiu, kad prastai kalbu lietuviškai, ir gal kam nors tai trukdo. Retai turiu galimybę kalbėti lietuviškai. Pamirštu ir tai, ką mokėjau.
Nekeista. Juk susitinkame ne daugiau kaip 10 kartų per metus. Kalba šiuo atveju svarbi, nes ji jungia, bet atrodo, kad tie, kurie čia ateina, neišeina dėl netobulos lietuvių kalbos. Žmonės yra supratingi. Žiūrint istoriškai, tai nieko naujo. Nuo pat katalikybės pradžios bažnyčiose labai įvairiai būdavo su ta lietuvių kalba.
Svarbu vienijanti idėja. Visada prisimenu palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Jis patarnavo lenkams Varšuvoje. Buvo darbo žmonių ganytojas. Jo pastangomis atnaujintas Marijonų lietuviškos atšakos dvasinis gyvenimas. Vilniaus arkivyskupu ir nuncijumi jis tapo labai sunkiais laikais. Gyvendamas meile Bažnyčiai ir Evangelijai, visur atrasdavo savo vietą, nors nebuvo lengva. Dievas reikalauja iš žmogaus paaukoti viską, net ir tautybę. Matulaitis sugebėjo suderinti ir skirti savo tarnystę ir vieniems, ir kitiems. Beje, Punsko kunigas Dzermeika paskutiniais savo skaudžios senatvės metais skaitydavo Jurgio Matulaičio raštus ir sėmėsi iš jų paguodos. Ir aš paskaitau. Kiekvienas kunigas įneša kažką savo. Mes čia irgi susirenkame labai įvairūs. Skirtingi dalykai žmonėms svarbūs, bet svarbiausia – noras dalintis.
Ačiū už pokalbį.
(Pabaiga)
Irena Aleksaitė, punskas.pl
