Pagal „Dzūkų žinių“ informacija
Pasibaigus sveikatos priežiūros sistemos reformai ir įsteigus Lazdijų rajono savivaldybės sveikatos centrą, ima gerėti sveikatos paslaugų teikimas mūsų krašto gyventojams. Centro vadovybė plečia paslaugų spektrą ir kviečia į Lazdijus dirbti aukštos kvalifikacijos gydytojus iš visos Lietuvos.
Ypač daug dėmesio skiriama ginekologijos paslaugų kokybei, moterų reprodukcinei sveikatai. Neseniai darbą Lazdijuose pradėjo jaunas ir talentingas gydytojas akušeris-ginekologas Dainius Vaičiulis, kuris taip pat rūpinasi Klaipėdos, Telšių, Plungės, Punsko ir Suvalkų moterų sveikata. Lazdijams pasisekė, nes šį gydytoją dirbti kviečia daugelis Lietuvos gydymo įstaigų.
Iš kaimyninio Punsko kilęs gydytojas jau aštuntus metus sėkmingai sprendžia moterų sveikatos problemas.
Apie pašaukimą, profesines nuostatas „Dzūkų žinios“ kalbasi su gydytoju Dainiumi Vaičiuliu.
– Koks buvo Jūsų kelias į mediciną, kodėl pasirinkote gydytojo profesiją?
Esu Lenkijos lietuvis, gimiau ir augau etninėse Lietuvos žemėse, baigiau Punsko licėjų. Mokykloje mane ypač domino ir puikiai sekėsi mokytis biologijos ir chemijos, tad specialybės pasirinkimas nebuvo netikėtas. Renkantis profesiją, jaučiau didelį norą padėti žmonėms, matyti sveikesnę, darnesnę visuomenę, taip pat ir specialybės perspektyvumas nulėmė tai, kad pasirinkau mediciną. Vilniaus universitete baigiau medicinos, po to Akušerijos ir ginekologijos rezidentūros studijas.
– Kaip atsitiko, kad pasirinkote ginekologiją?
Akušerija ir ginekologija yra labai plati specialybė – ne tik nėščiųjų priežiūra, gimdymai, cezario pjūvio operacijos, bet ir ginekologinės konsultacijos, ginekologinės endokrinologijos vingrybės, nevaisingumo gydymas, ginekologinės operacijos ir onkoginekologija. Minimaliai invazyvi chirurgija ginekologijoje – kasdienė mano duona. Neįsivaizduoju savo darbo be operacinės – tai suteikia galimybę man matyti apčiuopiamą savo darbo rezultatą, o labiausiai džiugina sveikstančios ir besišypsančios pacientės.
– Ar pasikeitė profesijos įsivaizdavimas studijuojant ir pradėjus darbą?
Nuo mažens buvo didelis noras padėti, tikėjimas, jog daug ką gali padaryti, kad kiti galėtų gyventi kaip įmanoma ilgiau sveikesnį ir pilnavertį gyvenimą. Studijuodamas, o vėliau dirbdamas, visgi susiduri su realybe – į kalną ridenamas akmuo, nepaisant dedamų pastangų, kartais gali taip ir nepasiekti kalno viršūnės. Ir čia, turbūt, didžiausias gydytojų siaubas. Dar mokyklos suole įskiepytas didelis noras kuo daugiau sužinoti ir išmokti, o vėliau vedamas studijų metu išugdyto perfekcionizmo, supranti, kad klysti čia negali. Todėl medicinoje labai svarbus atidumas, užsispyrimas, psichologinis pasiruošimas ir net fizinė ištvermė.
– Jūs dirbate daugelio Lietuvos miestų ir miestelių gydymo įstaigose. Kaip pavyksta visur suspėti? Kur Jūsų namai?
Išties tenka nemažai važinėti, bet dabar, kai laukiamės atžalos, darbus stengiamės mažinti. Nors sveikatos sistema viena visoje Lietuvoje, tačiau kiekviena gydymo įstaiga ar privati klinika turi skirtingą darbo organizavimo specifiką. Turbūt atėjo laikas, kai nešini žinių bei patirties bagažu, galime rinktis sau patinkančią darbo vietą – kur palankiausios tobulėjimo galimybės, puikus mikroklimatas.
O namai ten, kur šeima, artimieji, draugai.
– Kaip išnaudojate laiką keliaudamas automobiliu į įvairias ligonines?
Laiko kelionėse praleidžiame nemažai, tenka važiuoti tris valandas ir ilgiau, bet dažniausiai su žmona sudėliojame darbus taip, kad važiuotume kartu, tad nemažai kalbamės, aptariame darbus. Jau daugiau kaip metus kuriame instagramo paskyrą GINEKOLOGAI, o neseniai – dar ir feisbuko paskyrą, tad veiklos tikrai netrūksta. Keliaudami ruošiame turinį savo paskyroms, viešiname įrašus, atsakome į sekėjų klausimus. Tikslas – šviesti visuomenę ginekologinės sveikatos klausimais. Internetas gausus informacijos, bet neretai ta informacija būna netiksli ar klaidinanti. Pacientės, išgirdusios diagnozę, dažnai daug prisiskaito ir pradeda interpretuoti savaip. Visgi, kai į konsultaciją atvykusi pacientė pasako, jog mūsų įrašas paskatino pasitikrinti ir tokiu būdu pasirūpinti savo sveikata – tai, turbūt, didžiausias mūsų veiklos socialiniuose tinkluose pasiekimas, kuris be galo motyvuoja.
– Neseniai pradėjote dirbti Lazdijuose. Kiek dienų per mėnesį mūsų krašto moterys gali sulaukti Jūsų pagalbos?
Pirmiausia Lazdijuose jau prieš keletą metų pradėjo dirbti mano žmona, bet jai išėjus dekretinių atostogų, paragintas įstaigos direktoriaus, jos darbus čia perėmiau aš. Lazdijuose dirbu pagal kintantį grafiką, apie šešis kartus per mėnesį. Čia ginekologijos paslaugų poreikis išties nemažas. Konsultuoju pacientes bei atlieku visas dienos chirurgijos apimties operacijas.
– Jums pažįstamos įvairių Lietuvos vietovių pacientės – miestų, miestelių. Ar skiriasi pacientės periferijoje ir miestuose, moterų požiūris į savo sveikatą, gydytoją?
Skiriasi. Mažesnių miestų ir miestelių pacientės dažniausiai ateina su konkrečia problema ir nori konkrečios problemos sprendimo. Visgi pastebiu, jog dažnai jos kreipiasi per vėlai. Vyrauja nuomonė – jei neskauda, reiškia – sveikas. Be abejo, taip pat vyrauja įvairios stigmos ir psichologiniai barjerai, kodėl moterys nesikreipia. Todėl tenka diagnozuoti ir uždelstus onkologinius susirgimus.
Pastebėjau, kad Lazdijuose yra daug užleistų atvejų, dalis pacienčių buvo apsilankiusios pas gydytoją, bet nesistemingai tai darė, pradėjo gydymą, bet jo neužbaigė.
Miestuose situacija kitokia. Privačiame sektoriuje pacientės dažnai kreipiasi profilaktiškai, o ne jau turėdamos problemų – taip siekdamos užkirsti kelią galimai ligai ir jos progresavimui. Tai labai džiugina. Be abejo, yra ir psichologiniai aspektai – žmogui reikia nusiraminimo, psichologinės paramos, moterims svarbu pasitarti su gydytoju, turi daugiau klausimų apie prevenciją ir profilaktiką.
– Jūs daug operuojate. Kurioje gydymo įstaigoje dažniausiai tai darote?
Nemaža dalis pacienčių atvyksta į Žemaitijos sostinę Telšius, nes ten atlieku didžiausią dalį savo operacijų. Telšiuose daugiausia dirbu stacionare ir atlieku visas ginekologines operacijas, cezario pjūvius, priimu gimdymus. Taip pat konsultuoju Plungėje, ten taip pat operuoju. Punske ir Suvalkuose taip pat tenka daug konsultuoti – poreikis didžiulis, o netrukus pradėsiu ir operacinį darbą.
– Kaip vertinate prevencinę gimdos kaklelio vėžio programą?
Visada savo pacientėms sakau, kad prevencinė programa yra nebloga, bet neretai ji yra nepakankama. Turėjau ne vieną atvejį – jeigu pacientė būtų pasikliovusi tik prevencine gimdos kaklelio vėžio programa, tai jai būtų tikriausiai jau diagnozuotas onkologinis susirgimas. Programa skirta populiacijai, bet ne kiekvienam individualiai. Todėl nereikėtų pasikliauti vien programa, bet ir pačiam investuoti į savo sveikatą. Tai tikrai atsiperka! Kai ankstyvojoje stadijoje mes aptinkame ikivėžinius pakitimus ir neleidžiame jiems progresuoti, turime puikius rezultatus – galime visiškai išgydyti pacientę.
– Jūs esate kilęs iš Lazdijų kaimynystėje esančio Punsko. Nors esate tikras lietuvis, bet Jūsų pavardė dokumentuose rašoma su W raide. Ar sulaukiate klausimų dėl savo pavardės?
Tikrai tenka išgirsti tokių klausimų, bet dabar daug rečiau. Pavardė „Vaičiulis“ niekur nefigūruoja, tik mano senelis savo pavardę rašė „Vaičiulis“. Taip jau atsitiko, jog mano pavardė buvo sulenkinta. Tėtis dirba Punsko savivaldybėje, mama – lietuvių kalbos mokytoja Punsko Kovo 11-osios licėjuje. Taigi esu tikras lietuvis iš istorinių Lietuvos žemių. Žmona taip pat po santuokos pasirinko mano pavardę, kuri rašoma su W, nors yra lietuvė, kilusi iš Vilniaus. Mes susipažinome studijų metais ir kartu pradėjome darbus kituose Lietuvos miestuose.
– Kokį save norėtumėte matyti po dešimties metų?
Medicina yra neišsemiamas šulinys, siekiamybė – kuo daugiau to vandens išsemti, gauti kuo daugiau žinių, nesustoti tobulėti ir gebėti kiekvienai pacientei suteikti pagalbą, grįstą naujausiais medicinos pasiekimais. Siekis, kad kiekviena pacientė galėtų gauti patį kokybiškiausią gydymą, nepriklausomai nuo to, kur ji gyvena. Gydymą, atliepiantį kiekvienos pacientės lūkesčius ir aukščiausius standartus. Tuo vadovaujuosi nuo pirmųjų savo darbo dienų.
