– Žinot, jau savo sulą geriam! Šiandien pabudau 5 val., nubėgau prie savo beržo ir radau visą stiklainį prilašėjusio gėrimo. Nors jo paviršių dar dengė ledo pluta, bet iš beržo toliau sunkėsi sulos lašiukai, – pasakojo bendražygė, kai eilinį sekmadienio rytą ėjome į pėsčiųjų kelionę, šįkart po Suvalkiją. Daugeliui keliaujančių kilo klausimas: ar ne per anksti? Žemė dar įšalusi, o šiaurinėse pašlaitėse kur ne kur baltuoja sniegas. Bet, pasirodo – jau pats laikas. Eidami pievomis ir miškais pastebėjome, kad beržai jau su pirmais pumpurais…
Kas per gėrimas ta sula? Kodėl žmonės ją renka ir geria? Kiek laiko galima ją vartoti, kaip ilgai ir kokiu būdu laikyti? Ar sulos rinkimas nekenkia medžiams?
Šviežia beržo sula – tai labai vertingas, gaivus pavasarinis gėrimas, skoniu primenantis švelniai saldų, mineralizuotą vandenį. Ji surenkama pavasarį, kai nutirpsta sniegas ir nebūna didesnių šalnų – tada medžiai pradeda išskirti savo sultis. Tačiau šis laikotarpis yra trumpas, trunka maždaug nuo kovo vidurio iki balandžio pabaigos, kol visiškai išsiskleis medžių lapai. Sulos saldumas priklauso nuo medžių augimo vietos – jei jie auga sausesnėje vietoje, tada skystis saldesnis. O vėlgi jos tekėjimo intensyvumas ir cheminė sudėtis priklauso nuo paros laiko. LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos mokslininkai nustatė, kad tinkamiausias beržų sulos varvinimo periodas yra nuo vidurdienio iki 18 valandos vakaro.
Dėl ko naudinga gerti būtent beržų sulą (žinia, kad leidžiama ir klevų sula)? Priklausomai nuo beržų rūšies, augimo vietos ir oro sąlygų, cukrų koncentracija suloje kinta nuo 0,5 iki 2 proc., vidutiniškai jų nustatyta apie 1 proc. Lyginant su klevų sula, kurioje daugiausia sacharozės, beržų sulos cukruje randama apie 42–54 proc. fruktozės ir 45 proc. gliukozės bendro monosacharidų kiekio. Dėl savo cheminės struktūros žmogaus organizme fruktozė yra lengviau virškinama ir įsisavinama. Tarp cukrų ji pasižymi mažiausiu glikėjimo indeksu, todėl yra tinkamiausia vartoti. Be to, šviežioje beržų suloje yra taip pat askorbo rūgšties ir organinių rūgščių, makro- ir mikroelementų: kalio, kalcio, magnio, natrio, cinko, mangano, geležies, vario ir chromo. Taigi, sulai priskiriamos „valomosios“, toksinių medžiagų šalinimo iš organizmo savybės. Šis natūralus skystis padeda gydant inkstų ir šlapimo takų, kepenų, odos ligas, reumatą ir podagrą. Pažymėtinos ir beržų sulos antimikrobinės savybės. Taigi, gerti sulą – labai sveika!
Natūralias medžių sultis geriausia gerti šviežias, tačiau surinkimo sezonas yra labai trumpas. Tyrimai rodo, kad galima jas išlaikyti iki 2 mėnesių, kai produkto laikymo temperatūra yra nuo 0 iki +2 °C. Šviežią sulą galima laikyti ir žemoje temperatūroje iki –1,4 °C – tai pailgina jos laikymo trukmę. Laikant –1 °C temperatūroje, beržų sula neužšąla ir pradinę biocheminę sudėtį išlaiko 6 mėnesius. Šaldytuve galima ją laikyti kelias dienas, tačiau jokiu būdu negalima jos šildyti ar pasterizuoti, nes praranda visas savo vertingąsias savybes.
Kaip renkama sula? Yra keli būdai. Pirmas – kai medžio kamiene, pietinėje jo pusėje aštriu 2–4 mm skersmens grąžtu išgręžiama skylutė, į kurią įkalamas medinis latakėlis. Po juo pastatomas indas (patariama jį uždengti merliuku, kad neprikristų nešvarumų) sulai surinkti. Kitas metodas – ne grąžinti, o įpjauti kamieną peiliu arba kirvuku pleišto forma, ir po juo pastatyti indą. Po 1–2 parų sužeistą vietą reikia užkalti medžio pleištu, užtepti sodo tepalu, tokiu būdu žaizda greičiau užgis. O pats paprasčiausias ir mažiausiai pažeidžiantis medį, bet ir ilgiau trunkantis būdas – surasti beržo šakeles (galima jas švelniai įpjauti), atitinkamai pritvirtinti po jomis, pvz., plastikinį butelį, taip, kad į jį varvėtų sula. Šis metodas tinka tiems, kas nerenka sulos atsargų, o vartoja ją iškart.
Svarbu, kad rinktumėm sulą iš sveikų, nenusilpusių medžių, augančių neužterštoje aplinkoje. Turime tai daryti su saiku ir atsakingai, tausodami augalus, o tada kasmet galėsime džiaugtis pavasario eliksyru – gaivinančia sula.
Božena Bobinienė, punskas.pl
