Perskaitęs pavadinimą ateities biblioteka, dažnas pagalvos apie modernų pastatą, skaitmenizaciją ar biblioteką debesyje. Ir didžiai abejoju, ar kas nors pagalvos apie mišką. Taip, taip apie mišką. Apie dar tik augančią ateities biblioteką.
Apie tai išgirdau interneto platybėse, socialiniame tinkle. Pasirodo, ir jie gali būti vertingi, jeigu žinai, kaip nepakliūti į bevertės, bereikšmės „informacijos“ labirintus. Taigi, ateities biblioteka – škotų menininkės Katie Paterson meno kūrinys. Ir vėlgi, kalbant apie meno kūrinį, tikrai ne iš karto pagalvosi apie mišką. Tačiau meno kūrinio suvokimas jau seniai yra išlipęs iš tradicinių rėmų ir tai tikrai nėra blogai. 21 amžiaus menas yra išsiplėtęs ir apglėbęs tokius dalykus, kaip mokslas, technologijos ir eksperimentai.
Tačiau grįžkime prie Ateities bibliotekos. K. Paterson sukūrė, nors gal teisingiau būtų pasakyti kuria meno kūrinį, kurio trukmė yra 100 metų. Pradžia buvo 2014 metais, kai pagal jos idėją, Norvegijos sostinės Oslo Nordmarka apylinkėse buvo pasodinta tūkstantis medžių, Ateities bibliotekos miškas. Jis auga jau 10 metų, o dar po 90 metų šis miškas bus nukirstas ir iš šių medžių bus pagamintas popierius. O ant to popieriaus bus spausdinamos knygos. Paklausite – kokios knygos? Atsakymas – dar neskaitytos. Tai irgi menininkės idėjos, meninio projekto dalis: kiekvienais metais Ateities bibliotekos taryba atrenka autorių, kurio naujas kūrinys Knygos perdavimo ceremonijos metu būna atiduodamas saugojimui. Vienintelis reikalavimas rankraščiui, kad tai būtų naujas kūrinys ir jį būtų skaitęs tik pats autorius ir niekas daugiau. Žanras, apimtis nėra svarbi. Tokiu būdu per 100 metų, bus perduota 100 dar niekada nespausdintų ir neskaitytų knygų rankraščių, kurie bus saugiai saugomi, o 2114 metais atspausdintos ant iš šio miško medienos pagaminto popieriaus. Iki šiol jau yra perduota 10 rankraščių. Jų saugojimo vieta taip pat yra šio meninio projekto dalis, tai specialiai įrengtas Tylos kambarys Deichman Bjorvika bibliotekoje (Oslo pagrindinė biblioteka). Šio kambario sienos yra pagamintos iš medienos, kuri surinkta ruošiant vietą Ateities bibliotekos miškui. Kambarys yra kokono formos, o jo sienose yra 100 stalčiukų, kuriuose ir apsigyvena knygų rankraščiai. Rankraščiai yra kruopščiai užrakinami.
Šiais metais savo rankraštį „Rezonanso jėga“ (“The Force of Resonance”) perdavė Valeria Luiselli. Tai Meksiko mieste gimusi, Pietų Korėjoje, Pietų Afrikoje ir Indijoje augusi rašytoja, kuri šiuo metu yra ir Harvardo universiteto bei Bard koledžo JAV profesorė. Kaip autorė ji išgarsėjo rašydama tiek grožinę, tiek negrožinę literatūrą, nagrinėdama identiteto, kalbos, migracijos temas. Ji rašo ir anglų, ir ispanų kalbomis. Kokia šiais metais perduotos knygos kalba ir tema, sužinos tik tie, kuriuos 2114 metais pasieks jos knyga. Deja, tai nebus vienas iš mūsų…
Pirmasis autorius perdavęs savo rankraštį 2014 metais buvo rašytoja Margaret Atwood. Vėliau David Mitchell, Karl Ove Knausgard, Ocean Vuong ir kiti.
Pirmoji rankraščio autorė, Margaret Atwood, yra žinoma Kanados rašytoja, poetė ir literatūros kritikė. Ji yra išleidusi apie 18 poezijos, 18 novelių knygų, dešimtis kitų grožinės ir negrožinės literatūros kūrinių, kaip ir knygų vaikams bei įvairiausių straipsnių. Ne vienas jos kūrinys buvo adaptuotas kinui bei televizijai. Ji taip pat pačių įvairiausių literatūros apdovanojimų prizininkė. Vienas iš jos visame pasaulyje žinomiausių kūrinių yra „Tarnaitės pasakojimas“ (“The Handmaid’s Tale”). Kalbėdama apie šią Ateities biblioteką, ji pavadino K. Paterson meninę instaliaciją meditacija: „Šis meno kūrinys yra pamąstymai apie laiko prigimtį. Tai lyg paminklas rašytiniam žodžiui, lyg pradinė stotelė žodžio kelionei (perkėlimui) laike, lyg laiko kapsulė, nes autorius rašantis žodžius ir tų žodžių gavėjas – skaitytojas – yra atskirti laiko tarpo.
Neapsigaukime galvodami, kad šis meninis projektas apie knygas ir skaitymą. Tai projektas apjungiantis begalę temų ir sferų ir, be jokios abejonės, turintis gamtosauginę reikšmę. Per pirmąjį dešimtmetį šis projektas sukėlė įvairiausių diskusijų apie ateitį, meną, skaitymo patirtis, laiko suvokimą, gamtą, klimato kaitą, gamtos išsaugojimą. Net nesigilinant į visus šiuos filosofinius išvedžiojimus, akivaizdu, kad Ateities bibliotekos miškas turi būti ir yra nuolat prižiūrimas gamtininkų, nes jis turi išgyventi dar 90 metų. Dar šiam projektui buvo sukurta ir organizacinė struktūra, kuri prižiūrėtų projekto gyvavimą iki pat 2114 metų, kai bus išleisti visi surinkti leidiniai. Pati menininkė irgi supranta, kad jos tuo metu nebebus, tačiau tvirtai tiki, kad jos idėja bus įgyvendinta iki galo. Ateities biblioteka, savo esme, yra gamta, aplinka – ji apima ekologiją, tarpdiscipliškumą ir tuos, kurie gyvena dabar, bei gyvens ateityje. Ji skatina susimąstyti apie dabartinį polinkį galvoti trumpais laiko tarpsniais, priimant sprendimus tik mums, dabar gyvenantiems. Ateities bibliotekos gyvavimo laikas 100 metų. Kosmine prasme tai nėra ilgas laiko tarpas, tačiau žmogaus gyvenime šimtas metų jau sukelia pačius įvairiausius jausmus. „Tai daugiau nei įprastai gyvena žmogus, tačiau pakankamai arti, kad galėtume su tuo susidurti akis į akį ir suvokti“, – sako Ateities bibliotekos autorė Katie Paterson.
aj, punskas.pl
