Algimantas Mikelionis, punskas.pl
Prieš penkerius metus mūsų šalyje buvo organizuota ekspertų ir visuomenės diskusija ir iškeltos trys idėjos Lietuvai. Viena iš jų skambėjo: „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų.“
Toks laikotarpis per visą Lietuvos valstybės gyvavimo šimtmetį jau buvo. Tai – tarpukario Lietuvos valstybė, kuri gyvavo nuo 1918-ųjų iki 1940 metų sovietinės okupacijos, trukusios pusę amžiaus. Tas dvidešimt dvejų metų nepriklausomos Lietuvos laikotarpis dar liaudyje kitaip yra vadinamas „prie Smetonos“, nors šis politikas ne visą minėtą laikotarpį buvo mūsų šalies prezidentas. Prisimenu šviesaus atminimo tėtės pasakojimus, kuriam iš tikrųjų teko mokytis „prie Smetonos“ Leipalingio gimnazijoje. Iš tėčio pasakojimų apie to meto mokyklą kaip pagrindinė tema iškyla labai didelė, net neįtikėtina ar šventa pagarba mokytojui. Taigi mūsų valstybės istorijoje jau buvo kelių dešimtmečių laikotarpis, kai mokytojas buvo prestižinė profesija.
Šiuo metu mokytojo atlyginimas už darbą tikrai nėra pats mažiausias respublikoje, dar daugiau, jį net galima priskirti prie gana gero, bet siekiant mokytojo profesiją paversti prestižine, atlygis už jų be galo sunkų ir vertą didžiausios pagarbos darbą turi būti vienas didžiausių Lietuvoje. Bet vien pakankamo atlygio neužtenka, reikalinga pagarba ir šio darbo itin aukštas vertinimas visuomenėje. Mokytojas turi tapti ne tik puikiu savo srities specialistu, bet ir bendruomenės lyderiu. Bet aukštas mokytojo darbo vertinimas ir didelė pagarba jam turi gimti kiekvienoje Lietuvos šeimoje, kur tėvai kasdien ir itin atkakliai aiškintų apie mokytojo darbo milžinišką vertę ir nenuilsdami skiepytų beribę pagarbą mokytojui kaip asmenybei ir jo profesijai apskritai. Į mokytojų vietas turėtų pretenduoti patys geriausi ir talentingiausi studentai – į vieną vietą bent po dešimt kandidatų. Kai mokytojo profesija taps iš tikrųjų prestižine, tik tuomet mūsų valstybė pakils į naują kokybiškai aukštesnį lygį.
Kaip ten bebūtų, vargu ar iki 2025 metų mokytojo profesija taps prestižine. Tam reikalingas itin ilgas ir labai sunkus kelias, bet kito pasirinkimo neturime. Tik suklestėjus mokytojams ir mokykloms, tapsime turtinga materialiai ir dvasiškai išsivysčiusio ir civilizuoto Vakarų pasaulio visaverte dalimi.
Kita vertus, patys mokytojai ir kitų profesijų atstovai turi suvokti, kad atlyginimų negalima didinti vien mokytojams, o pamiršti medikus ar ūkininkus. Dabar toks metas, kai daugiausia pinigų turime skirti savo ir Ukrainos kariuomenei, kuri pasiruošusi, ruošiasi ir ruošis ateityje kartu su sąjungininkais iš NATO ginti laisvę ir Vakarų civilizaciją nuo barbarų iš Rytų.
