Apie lietuvių kalbą „vėl ir vėl, ir vėl ne sykį“ (4 dalis)

0

Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl

Kalbiname Seinų „Žiburio“ mokykloje šiuo metu lietuvių kalbą vaikus mokančią Moniką Vaicekauskienę.

Monika Vaicekauskienė

Kokie trys lietuvių kalbos žodžiai tau patys gražiausi?

Šiluma. Švelnumas, dzūkas.

Studijavai lietuvių kalbą, kodėl?

Meilę Lietuvai ir jos kalbai man įskiepijo senelis. Jau nuo pirmų mokslo dienų labai pamėgau lietuvių kalbos pamokas. Lankydavau jas su malonumu. Todėl ir vėliau kilo mintis tęsti mokslus šia kryptimi. Studijuoti lietuvių filologiją mane taip pat ragino ir artimieji. 

Nors buvai atitrūkusi nuo lietuvių kalbos, dabar turėjai progą padirbėti mokykloje. Ar vaikams, augantiems dvikalbėje aplinkoje, sunkiau mokytis lietuvių kalbą?

Ne visada. Vaiko kalbos raidai labai svarbu aplinka, kurioje jis auga. Vaikams nesunku įsisavinti iš karto dvi kalbas, tačiau jo kalbinė raiška priklauso nuo supančių žmonių žodyno turtingumo, gramatinių konstrukcijų sudėtingumo. Besimokant dviejų kalbų iš karto svarbu laikytis sąlygos – „vienas suaugęs – viena kalba“. Šios taisyklės laikėsi mano tėvai – su abejais kalbėdavau jų gimtomis kalbomis, todėl mokytis lietuvių ar lenkų kalbos nebuvo jokio skirtumo.

Kokius matai pagrindinius iššūkius?

Dvikalbiai žmonės labai dažnai painioja dviejų kalbų žodžius vienu metu. Neretai turi sunkumų su gramatikos taisyklių įsisavinimu ar maišymu, pavyzdžiui: veiksmažodžių su dalelyte ne rašymu lietuvių ir lenkų kalbose, i ir y raidžių neskyrimu. Būna problemų su svetimžodžių pakeitimu atitikmenimis. Todėl manau, kad pagrindinis iššūkis yra puoselėti lietuvių kalbą, taisyklingą rašybą, žodžių tarimą tam, kad ir ateityje ji išliktų tokia pat išskirtinė kaip ir dabar.

Trys dalykai, kurie tau atrodo svarbiausi kalbant apie lietuvių kalbą ir jos unikalumą apskritai.

Kiekviena šalis turi kažką unikalaus, įdomaus. Vienas tų dalykų yra kalba. Lietuvių kalba yra laikytina archajiškiausia indoeuropiečių grupėje. Ji yra patekusi į sunkiausiai išmokstamų kalbų sąrašą. Žavi savo tarmėmis ir patarmėmis. Mano širdžiai artimiausia dzūkų patarmė ir žemaičių tarmė. Pamenu studijų laikais besikalbančias žemaites. Kaip svajojau ir aš taip kalbėti! Deja, ne visada ir ne visus tarmės žavėjo. Tad manau, kalbėti tarmiškai ne gėda, o išskirtinumas!

Dėkui!

(Bus daugiau)

Apie lietuvių kalbą „vėl ir vėl, ir vėl ne sykį“ (3 dalis)

Ankstesnis straipsnis„Mergytė ieško pasakos“
Kitas straipsnisPunsko „Kregždės“ artistai šventės „Tegyvuoja teatras“ nominantai

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia