Tęsdami temą apie lietuvių kalbą, kalbiname vengrę, lituanistę, vertėją, Baltijos regiono tyrinėtoją dr. Beatrix Tölgyesi. Kalbina Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė.
Kokie tau trys gražiausi lietuvių kalbos žodžiai?
Tai sunkus klausimas. Iš tikrųjų man patinka pats lietuvių kalbos skambesys, todėl dauguma žodžių ‒ man gražūs. Kai vengrai yra klausiami, kokie jiems gražiausi žodžiai vengrų kalboje, jie dažniausiai pamini tokius, kurių reikšmė asocijuojasi su kažkuo gražiu: motina, tėvynė, meilė, širdis ir t. t., tai yra neatsieja žodžių skambesio nuo jų reikšmės. O kai klausia užsieniečių, jie įvardija ne tokios „kilmingos“ reikšmės žodžius: pvz., cipőfűző (‘batraiščiai’). Žodžiu, atsakymas priklauso nuo to, kaip interpretuojamas klausimas. Labai sunku atsieti skambesį nuo reikšmės, ypač tiems, kurie gerai supranta tą kalbą.
Man turbūt gražiausiai skamba patys paprasčiausi lietuviški žodžiai, daugiausia tie, kurie yra susiję su gamta, pvz., medis, lapas, laikas, lietus...
Taip pat patinka kai kurie žodžiai, kurie labai logiški ar vaizdingi, pvz., laikrodis, t. y. toks prietaisas, kuris rodo laiką, arba malūnsparnis, kadangi sraigtasparnio sparnai tikrai panašūs į vėjo malūno, bet ta asociacija mane kažkodėl visada priverčia šypsotis.
Tikriausiai ne vienam kils klausimas kodėl vengrė, neturėjusi jokių sąsajų su lietuvių kalba ir Lietuva, pradėjo studijuoti lietuvių kalbą Budapešte?
Žinoma, kai žmonės sužino, kad moku kalbėti lietuviškai, daug kas iškart pagalvoja, kad esu iš dalies lietuvių kilmės, nes kas kitas mokytųsi tiek mažai vartotojų turinčios kalbos? Todėl dažnai klausia, kodėl man kilo mintis mokytis būtent šios kalbos, o man visada sunku atsakyti. Dauguma pradeda mokytis naujos kalbos, nes sužino kažką apie šalį, o man buvo kaip tik atvirkščiai. Tai prasidėjo tada, kai dar mokiausi gimnazijoje. Susidomėjimas kilo, mano galva, dėl to, kad beveik apie visas Europos kalbas (germanų, romanų, slavų) ir šalis turėjau šiokį tokį supratimą, o apie baltų kalbas ir Baltijos šalis nežinojau absoliučiai nieko, net negalėjau įsivaizduoti, kaip jos skamba. Prisimenu, mokykloje mūsų geografijos vadovėlyje apie Baltijos šalis buvo parašyta apie pusę puslapio, ir viskas. Tai buvo dar prieš interneto visuotinį paplitimą, todėl visai nebuvo lengva surasti tokią informaciją. Dabar per 5 minutes gali sužinoti viską apie Lietuvą ir lietuvių kalbą, o tada vienintelė galimybė buvo nueiti į biblioteką ir perskaityti straipsnį leksikone ar ieškoti kokio nors daikto/produkto, ant kurio būtų parašyta sudėtis ar instrukcija ir lietuvių kalba, bei pamėginti perskaityti.
Kita vertus, mane labai viliojo būtent šiaurės šalys, galvojau mokytis skandinavų kalbų, bet pamaniau, kad baltų kalbos bus daug „egzotiškesnės“, retesnės, ir kadangi dar mažai kas užsiėmė jomis Vengrijoje, tai bus daugiau galimybių naujiems atradimams. Reikia pasakyti, kad šioje srityje turėjau pirmtaką Endrė Bojtarą (su juo susipažinau labai anksti, kai dar nebuvau išmokusi kalbos), kuris daug ką buvo išvertęs iš lietuvių literatūros ir parašęs apie Lietuvą, todėl manau, kad mano situacija gyvenant Vengrijoje tuo požiūriu buvo daug geresnė, negu kai kuriose kitose šalyse.
Kaip vyko visas mokymosi procesas? Kas jums dėstė lietuvių kalbą? Ar tam reikėjo specialių vadovėlių ar mokėtės iš lietuviškų?
Kaip minėjau, susidomėjau baltų kalbomis būdama dar gimnazistė. Dar vienas laimingas sutapimas buvo, kad Vengrijoje yra tokia draugija, įsteigta vieno biochemijos profesoriaus, kurios tikslas yra įtraukti jaunus žmones, besimokančius vidurinėje mokykloje į mokslinius tyrinėjimus. Buvo išleistas tos sąjungos leidinys su tyrinėtojų, daugiausia universiteto dėstytojų sąrašu. Jame buvo skelbiama, jog priimami besidomintys jaunuoliai. Taip suradau prof. Andrašą Zoltaną, kuris tuo metu buvo Rytų slavų ir baltų filologijos katedros vedėjas Budapešto ELTE universitete (būtent jis suorganizavo lietuvių bei latvių kalbų dėstymą universitete), ir siūlė mokytis (tarp kitų) lietuvių bei latvių kalbų. Taip pradėjau mokytis lietuvių kalbos pas lektorių Ričardą Petkevičių, kai dar net nebuvau įstojusi į universitetą.
Vadovėlis, skirtas specialiai vengrams, buvo vienas, prof. Bojtaro parašytas dar 1985 metais, bet universitete nesinaudojome juo, o lietuviškomis medžiagomis. (Aš namie kartais juo naudojausi, atsiversdavau, kad geriau suprasčiau kai kuriuos gramatikos dalykus.) Reikia pasakyti, kad su Ričardu labai anksti nuo vadovėlių perėjom prie literatūrinių tekstų, kuriais domėjausi: ypač žavėjausi Maironio poezija (vėliau ‒ Jurgio Savickio proza), taip pat labai anksti pradėjau bandyti savo lietuvių kalbos žinias versdama.
Studijų metu ne vieną mėnesį praleidai Lietuvoje. Gyvenimas mūsų kalbos apsuptyje tikriausiai buvo vienas iš vertingiausių studijų momentų…
Žinoma, tas laikas (2 semestrai) 2004‒2005 metais buvo svarbiausias periodas kalbos mokymosi procese ir padarė didžiausią įspūdį bei labiausiai padėjo įsisavinti lietuvių kalbą. Ypač, kad buvau dar labai jauna ‒ atvažiavus į Vilnių man sukako kaip tik 20 metų. Tada jau maždaug mokėjau kalbą, gramatiką, galėjau susikalbėti, bet lietuvių kalbos kursas Lituanistinių studijų katedroje tikrai pagerino kalbos įgūdžius. O kasdieninė praktika buvo neišvengiama ‒ nuo pat pradžios su visais kalbėjau tik lietuviškai (net mūsų kalbos kurse mes, pažengusiųjų grupė, tarpusavy, net per pertraukas, ekskursijas ir t. t., kalbėjomės tiktai lietuviškai). O būdama namie labai daug klausiausi lietuvių radijo. Kartais įsijungdavau ir televiziją. Čia vėl buvo svarbus momentas – interneto nebuvo, negalėjau žiūrėti ar klausytis nieko vengriškai, tik lietuviškai. (Kartais vėlų vakarą kažkaip pavykdavo pagauti radijuje Vengrijos radijo laidas, bet tai buvo viskas.) Taip pat labai daug skaičiau, pirmiausia ne dėl kalbos, o todėl, kad mane labai domino lietuvių literatūra, norėjau kuo daugiai perskaityti, kol esu ten, kur galiu prieiti prie bet kokių lietuviškų knygų. Taip pat turėjau tokią prof. Bojtaro skirtą „užduotį“ – kuo geriau susipažinti su šiuolaikine lietuvių literatūra. Su kai kuriais autoriais net asmeniškai pavyko susipažinti bei susidraugauti. Bet galima būtų paminėti dar daugybę įspūdžių, Vilniaus architektūrą, muziejus, Lietuvos gamtą, bendravimą su įvairiais žmonėmis, kurie visi padėjo priartėti prie lietuvių kultūros.
Kalbėjimas, skaitymas ir rašymas – ką išmokai greičiausiai, o kam reikėjo daugiau laiko?
Sunku pasakyti, nes kai mokaisi kalbos, mokaisi visų įgūdžių paraleliai, ne vieną po kito. Kadangi pati esu kalbos mokytoja, žinau, kad iš keturių kalbos įgūdžių ‒ kalbėjimas, rašymas, skaitymas, kalbos supratimas ‒ paprastai lengviausiai sekasi pasyvūs įgūdžiai: skaitymas ir kalbos supratimas. Daugumai lengviau suprasti tekstus negu juos rašyti, nors, žinoma, būna ir išimčių. Man asmeniškai lengviau komunikuoti raštu negu žodžiu, todėl man lengviausias buvo skaitymas. Paprastai manoma, kad sunkiausia yra rašyti tekstus užsienio kalba, nes ir gramatika tada sudėtingesnė, ir klaidos lengviau pastebimos. Lietuvių kalba gal išskirtinė tuo atžvilgiu, kad labai sunku ‒ gal net neįmanoma ‒ išmokti taisyklingai kirčiuoti, todėl manyčiau, kad sunkiausia yra kalbėti lietuviškai be klaidų.
Bus daugiau.
