Rugsėjo pradžioje Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodė istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum – Jotvingių kraštas“ 16 tomo 1 dalis.
„Terra Jatwezenorum“ – tai nuo 2009 m. leidžiamas tarptautinis ir tarpregioninis istorijos paveldo metraštis. Turinio ir paskirties atžvilgiu metraštis yra unikalus, nes jungia mokslo tyrimų ir mokslo žinių sklaidą visuomenėje. Iš pradžių kasmet išeidavo po vieną tomą, tačiau didėjant publikuojamos medžiagos mastams, nuo 2016 metų tomai skeliami į dvi dalis. Per 15 metų išleistos 24 knygos. Vieno tomo apimtis – 650 psl. Visų leidinių apimtis – apie 10 tūkst. puslapių.
„Jotvingių krašto“ rengėjai sutelkė gražų autorių kolektyvą – kalbininkų, istorikų, kraštotyrininkų, kultūrologų, publicistų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Jie metraščio puslapiuose gilinasi į jotvingių paslaptis, rašo apie jotvingių krašto istorijos vingius laiko labirintuose, pateikia lingvistinių įžvalgų. Kiekviename metraščio tome publikuojama dešimtys straipsnių, atsiminimų, apybraižų, kurios gali būti įdomios visiems, besidomintiems savo šaknimis.
Metraštis sulaukė daugelio žinomų mokslo ir kultūros žmonių paramos. Dalies jų jau nėra su mumis. Į anapilį iškeliavo: akademikas prof. Zigmas Zinkevičius, prof. Grzegorz Białuński, Lietuvos signatarai: Algirdas Patackas, Romualdas Ozolas, rašytojas Mykolas Karčiauskas ir kt.
Leidinio vyriausiasis redaktorius yra Sigitas Birgelis. Jo pavaduotojai – Juozas Sigitas Paransevičius ir Kęstutis Subačius.
Leidinį remia Medijų rėmimo fondas.
Skiltyje JOTVINGIŲ LAIKO LABIRINTUOSE publikuojami 8 straipsniai.
Sūduvos Kimenavos žemės-pilies lokalizacija ir jos reikšmė Lietuvos istorijai
Autorius KĘSTUTIS SUBAČIUS – Marijampolėje gyvenantis istorikas, kultūros ir švietimo veikėjas. Pasak jo, istorinė Kimenavos žemė-pilis yra Marijampolės miesto teritorijoje. Tai viena iš dešimties Sūduvos istorinių žemių, esanti šiek tiek vakariau į šiaurę nuo garsios Kirsnavos žemės (dabartinio Rudaminos piliakalnio). Apie aukštą pilies gyventojų dvasinę ir materialinę kultūrą byloja archeologiniai radiniai pilies teritorijoje, išlikę vandenvardžiai ir kt.
Lietuvių kilmės aiškinimas pasitelkiant genetikos mokslą
Straipsnio autoriai VAIDUTIS KUČINSKAS – profesorius, habilituotas mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys ir Alina Urnikytė – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Biomedicinos mokslų instituto Žmogaus ir medicininės genetikos katedros vyresnioji mokslo darbuotoja, docentė.
Pasak straipsnio autorių, mūsų dienomis jau galima ištirti prieš tūkstančius metų mirusių žmonių DNR. Šiuo būdu galime ieškoti ne tik savo giminės šaknų, bet ir visos populiacijos ar žmonijos. Lietuvos populiaciją tyrinėjantiems mokslininkams dažnai užduodamas klausimas: kas yra lietuvis ir kuo žemaitis skiriasi nuo aukštaičio? Šio straipsnio tikslas yra atsakyti į tokius klausimus remiantis genetikos mokslu.
Gardino bajorų nelingvistiniai įvardijimo elementai 1565 m. dokumente
Autorė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė JŪRATĖ ČIRŪNAITĖ, kalbininkė. Jos mokslinio darbo sritis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautų vardynas. Straipsnyje autorė nagrinėja 1565 m. dokumentą, kuriame nurodyti Gardino bajorų kariuomenei išruošti žirgai, apsauginė ir puolamoji ginkluotė, raiteliai ir pėstininkai bei jų ginkluotės komplektai.
Atskleista dar viena jotvingių (sūduvių) paslaptis
Straipsnio autorius SIGITAS BIRGELIS aprašo, kaip prieš devynerius metus šalia Suvalkų buvo aptiktas XI–XIII a. jotvingių kapinynas. Jį padėjo surasti policija. Istorija trumpa, bet stulbinanti. Maždaug prieš 10 metų buvo suimta vagišių gauja, kuri apiplėšinėjo jotvingių kapavietę ir prekiavo iškastais daiktais. Prokuroro pagrasintas vienas iš vagių parodė radinių artefaktų buvimo vietą – kapinyną Krukuveke (lenk. Krukówek), netoli Suvalkų esančiame miške. Mokslininkai patvirtino prielaidą, kad tai XI–XIII a. jotvingių kapavietė. Kasinėjimo darbai buvo pradėti 2016 m. Jie vyks dar daugelį metų.
Jotvingių pilkapiai Šveicarijoje
Straipsnio autorius SIGITAS BIRGELIS rašo apie Šveicarijoje, šalia Suvalkų, esančius jotvingių pilkapius. Tai Romos imperijos laikotarpio istorinis objektas, kurį 1955–1966 m. tyrinėjo lenkų archeologų ekspedicija. Šveicarijos jotvingių pilkapiuose mirusieji buvo laidojami dažniausiai nedeginti. Pilkapiai neaukšti, paplokšti, jų skersmuo svyruoja nuo 3,5 iki 21 m.
Įspūdinga Suvalkų apygardos muziejaus paroda „Jotvingių eldoradas“
Autorius KOSTAS LEONČIKAS, Suvalkuose gyvenantis kraštotyrininkas. Straipsnyje jis aptaria jotvingių kapinyno Krukuveke radinius, pristatytus parodoje „Jotvingių eldoradas“. Pirmiausia ši paroda vyko 2019 m. Suvalkų apygardos muziejuje. Paroda susidomėjo 10 muziejų Lenkijoje ir užsienyje, todėl vėliau ji buvo eksponuojama Balstogėje, Lomžoje, Krokuvoje, Zamostėje, Krasnystave, Marijampolėje, Kernavėje, Alytuje ir Klaipėdoje.
Sūduvos (Jotvos) piliakalniai
Straipsnio autorius VYTAUTAS BATVINSKAS aprašo Sūduvos krašto Lenkijos dalyje esančius piliakalnius. Kai kurie jų yra sulaukę išsamių archeologų tyrinėjimų (Šiurpilis, Eglinė), kituose buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, dar kiti – gyvi tik žmonių atmintyje. Straipsnyje pateikiama nauja informacija apie lenkų archeologų atradimus ir pasiekimus piliakalnių tyrinėjimo srityje.
Naujausi jotvingių piliakalnio Eglinėje tyrimai ir monografija, kurią archeologai vadina proveržiu baltų archeologijoje
AGNĖ KARČIAUSKAITĖ-JANKAUSKIENĖ rašo apie jotvingių piliakalnį Eglinėje bei prieš dvejus metus Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų skyriaus archeologų pastangomis pasirodžiusią knygą, kurioje išsamiai aprašyti Eglinės piliakalnio komplekse gautų archeologinių medžiagų ir gamtos tyrimai.
Į šią knygą sugulė artefaktų katalogas ir lentelės, išsamiai aptarti keli tūkstančiai radinių, objektai ir konstrukcijos. Apie tai pasakoja vienas šios publikacijos autorių Cezary Sobczak. Anot jo, Eglinės piliakalnis yra vienas geriausiai ištyrinėtų, todėl ir šios monografijos pasirodymą jis vadina esminiu įvykiu baltų archeologijoje.
Kertelėje LINGVISTINĖS ĮŽVALGOS publikuojami 3 straipsniai.
Interaktyvus Rytų Prūsijos žemėlapis – mokslo ir mokslo populiarinimo dermė
GRASILDA BLAŽIENĖ, akademikė, prof. habil. dr., Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja aprašo Interaktyvų Rytų Prūsijos žemėlapį, kuris daugeliui gali tapti langu į sudėtingą prūsų ir juos supusių tikrinių žodžių gyvenimą. Straipsnyje pateikti gyvenamųjų vietų vardai nuo pirmojo jų užrašymo istorijos šaltiniuose iki apvokietėjusios ar sulenkintos formos. Vardyno tyrimų tikslas pagal išgales atskleisti gyvenamųjų vietų vardų kaitą bei aptarti jų kilmę.
Miško kaip vietos vaizdinys pietų aukštaičių pasaulėvaizdyje
Autorė dr. VILIJA RAGAIŠIENĖ – kalbininkė, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Programų skyriaus vedėja.
Straipsnyje siekiama aptarti miško kaip vietos vaizdinį pietų aukštaičių tarminiuose šaltiniuose. Juose rasta daugiau kaip 300 sakinių, kuriuose vartojamas žodis miškas ir jo sinonimai.
Pamiršti Punsko krašto vietovardžiai. Giluišgirė
Autorius lietuvių geografas JUOZAS GIBAS. Susidomėjimų sritys – istorinė geografija.
1935–1937 m. Lietuvoje imtasi užrašinėti vietovardžius. Anketose surašyti Lietuvos upelių, raistų, pievų, laukų, kalnų ir kiti vardai. Lietuvių etninėms žemėms Lenkijoje skirtą Giluišgirės anketą užpildė iš Giluišių kaimo kilęs mokytojas Jonas Ringaitis. Tokiu būdu ateities kartoms pavyko išsaugoti jau pamirštus, autentiškus Giluišgirės ir Giluišių kaimo toponimus.
Straipsnio tikslas – paviešinti Giluišgirės anketos turinį ir atlikti tyrimą, kurio metu įvertinti galimybę atkurti anketoje minimų objektų buvimo vietas.
Rubrikoje ISTORIJOS VINGIUOSE spausdinami 7 straipsniai.
Būdviečio istorijos įvykių chronologija 1589–2020
Bibliotekininkas-bibliografas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas BENJAMINAS KALUŠKEVIČIUS pateikia duomenis apie Būdviečio raidą. Duomenys aptikti Lietuvos archyvuose, bibliotekų rankraštynuose, istoriniuose veikaluose, periodikoje, kraštotyrininkų užrašytuose atsiminimuose. Straipsnis gali pasitarnauti kraštotyrininkams, informacinių tarnybų darbuotojams, žmonėms, neabejingiems savojo krašto istorijai.
ALGIMANTAS KATILIUS – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto bibliotekos rankraštyno vedėjas – šiai metraščio knygai parašė du straipsnius.
Smalėnų reformatų vienuolyno vienuoliai
Smalėnų vienuolynas susijęs su Mykolo Habermano veikla. Jis norėjo Smalėnus padaryti pramonės centru, pastatė maldos namus evangelikams ir žydams, gelumbės fabriką. Smalėnų vienuoliai įsteigė aukštesnę mokyklą, kurioje mokėsi nemažai lietuvių kilmės jaunuolių. Vienuolynas buvo uždarytas 1875 metais.
Seinų kunigų seminarijos vicerektorius Romualdas Jalbžykovskis
Jalbžykovskio biografijoje Seinai užima svarbią vietą. Čia jis mokėsi kunigų seminarijoje, vėliau buvo šios seminarijos profesorius ir vicerektorius. Būdamas vicerektoriumi tapo svarbiausiu asmeniu seminarijoje. Jis palaikė lenkų tautybės klierikus, o lietuviai klierikai susilaukdavo nepelnytų priekaištų ir netgi šalinimo iš seminarijos.
Rašytojas ir muziejininkas JUSTINAS SAJAUSKAS straipsnyje Habent sua fata libelli aprašo Marijampolės Marijonų bibliotekos istoriją. Iš garsiosios bibliotekos Marijampolėje teliko trupiniai: kelios knygų lentynos Prokatedroje, Vilniaus bibliotekose ir įstaigose. Dalis knygų saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Alytaus kraštotyrininkas, kelių šimtų straipsnių autorius GINTARAS LUČINSKAS šioje 16 tomo dalyje publikuoja 2 straipsnius.
Straipsnyje Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) rašo apie žymiausią lietuviškos tematikos atstovą XVII a., kurio poetinis talentas atsiskleidė lotyniškai apdainuojant Lietuvos miškų grožį. Poetas lankėsi Kapčiamiesčio–Leipalingio girioje. Jis plačiai išgarsino Lietuvą, jos gamtos grožį, sostinę Vilnių ir kitus miestus.
Straipsnyje Petras Tumasonis-Brandukas pateikiami knygnešio, žurnalisto, rašytojo Petro Tumasonio XX a. pradžios „Atsiminimai apie Seirijų parapiją“. Tai labai įdomūs pastebėjimai apie to laikmečio kaimiečių gyvenimą.
Krasnavo valsčius (3 dalis)
Straipsnio autorius KOSTAS LEONČIKAS aptaria Krasnavo savivaldybės raštus, parašytus senąja rusų kalba. Suvalkų archyve išliko daug labai trumpų dokumentų. Straipsnyje pateikiami šių dokumentų vertimai. Vertimas nėra tikslus, nes daugelio žodžių nepavyko iššifruoti.
Seinų kraštas „Mūsų Vilnius“ žurnalo puslapiuose
PAULIUS BIRGELIS, Lietuvos istorijos instituto doktorantas, apžvelgia žinias apie Seinų kraštą, kurios buvo spausdinamos nuo 1928 iki 1938 metų leistame žurnale „Mūsų Vilnius“.
Metraštį galima įsigyti Punsko „Aušros“ leidykloje arba užsisakyti paštu. „Jotvingių krašto“ 16 tomo 2 dalis pasirodys šių metų pabaigoje.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
