Prasidėjęs rudens laikotarpis atnešė tai, ko labiausiai nelaukėme – peršalimą, gripą, slogą ar kitokias ligas. Teisingai sakoma, kad kol vaikų neturi, jokie peršalimai nėra baisūs. Kai suaugęs sunegaluoja, tai lyg nieko tokio, bet kai suserga mažiausi šeimos nariai, atrodo, dangus griūva. Spalis eina į pabaigą, o kai kurie mažieji darželio lankytojai nespėjo įsivažiuoti į kasdieninį darželio ritmą. Jeigu vienas suserga, tai ir kitas užsikrečia. Pirmas, bandydamas sustiprinti imuninę sistemą, užsikrečia nuo antrojo ir vėl liga atkrenta. Viskas nebūtų taip baugu, jeigu ne sirgimo trukmė, nepadedantys gydymo metodai, vaistų kiekis bei jų stiprumas.
Tiek tėvai, tiek seneliai juokaudami pasakodavo, kad seniau visi vaikai – sergantys ir sveiki – eidavo į mokyklą. Nei vienas nepraleisdavo pamokų dėl mūsiškai vadinamos prabėgusios nosies. Nusišluostydavo rankove nosį ir toliau bėgiodavo vienplaukiai lauke. Negaliu ginčytis su vyresniais, nes pati taip augau, mačiau ir elgiausi. Niekas nekreipė dėmesio į peršalimus. Tik stipriai karščiuojantys vaikai nekeldavo kojos iš namų. Šiandien gydytojai pasakoja, kad patys yra nustebę tokiu dideliu susirgimų skaičiumi ikimokyklinio amžiaus vaikų grupėje. Anot jų, mes, tėvai, dažnai negalvojame apie atsparumo stiprinimą, o jis labiausiai priklauso nuo sveikos mitybos bei aprangos. Mes per šiltai vaikus aprengiame į lauką, tūnome nevėdinamuose kambariuose užuot ėję pasivaikščioti ar pažaisti lauke.
Prisiminus peršalimus vaikystėje, pirmuoju vaistu laikytas ne gydomasis saldus sirupas ar tabletė nuo gripo, o tiesiog karšto vandens dubuo kojoms mirkyti, mažesnis indelis su karštu vandeniu ir mėtiniais lašeliais inhaliuotis bei visas krepšelis ant nugaros statomų stiklinių taurių. Du pirmuosius gydymo metodus taikau iki šiandien, bet pastarąjį užmiršau… Ar dar kažkas stato taures ant nugaros? Prisiminiau jas perskaičiusi straipsnį Lietuvos spaudoje, kad jos vėl tampa madingos. Medikai teigia, kad tai puikus būdas gydyti bronchitą arba plaučių uždegimą. Bronchitu labai dažnai susergama, o taurės gali jį nugalėti. Įdomu, kad jos vienu metu sumažina nugaros ar raumenų skausmus. Tiesa yra tokia, kad taurės, buitiškai sakant, neišsiurbia ligos, o suaktyvina kraujotaką dėl atsiradusio spaudimo ir tokiu būdu slopinamas uždegimas. Svarbu pabrėžti, kad dabar taurių statymo būdas šiek tiek skiriasi nuo to, kuris taikytas prieš kelis dešimtmečius. Man močiutė taures statydavo tik tuomet, kai atsiguldavau ant krosnies. Kodėl? Ogi todėl, kad lengvai būtų pasiekiama ugnis. O be jos anuomet nebuvo įmanoma taurių pastatyti. Norint, kad šios prisisiurbtų prie nugaros, reikėdavo išdeginti deguonį. Tai darydavo degaus skysčio primirkusia vata, kuri užsukta ant pagaliuko greitai užsidegdavo nuo kūrenamos krosnyje malkos. Prisipažinsiu, jog kiekvienas taurės statymas būdavo paženklintas mano cypimu. Gal nelabai būdavo malonu jausti taurėje įsiurbtą odą, bet žinojimas, kad jos padės pasveikti ir vėl galėsiu lakstyti kieme, buvo stipresnis už visus sveikatinimo procedūros nepatogumus. Juokas ima, prisiminus nugarą, nuspalvintą raudonais taškais, bet gal čia visai nebloga mintis bandyti grįžti prie gydymo taurėmis?…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
