Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo labai alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“
Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“.
O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“
Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“.
Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“
Visiems gundymams pasibaigus, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. Evangelija (Lk 4, 1–13)
Evangelijos komentaras
Bažnyčios liturgija įžengė į gavėnios metą – pasirengimą Kristaus prisikėlimo šventei. Gavėnia taip pat primena keturiasdešimt mūsų Viešpaties pasninkavimo dykumoje dienų prieš jam pradedant viešąją misiją. Kaip Mozė prieš priimdamas Įstatymo plokštes (Iš 34, 28) ir Elijas prieš susitikdamas su Viešpačiu ant Horebo kalno (1 Kar 19, 8), taip ir Jėzus malda bei pasninku ruošėsi misijai, kurios pradžia buvo sunkios grumtynės su gundytoju. Tai pirmas kartas, kai velnias įsiterpia į Jėzaus gyvenimą, ir daro tai atvirai. Jis bando mūsų Viešpatį, galbūt nori ištirti, ar jau atėjo Mesijo valanda. Jėzus jam tai leido, norėdamas duoti mums nuolankumo pavyzdį ir pamokytų mus įveikti pagundas, kurias patirsime per visą savo gyvenimą. „Kadangi Viešpats visa darė, kad mus pamokytų, – sako šv. Jonas Auksaburnis († 407), – jis panorėjo, kad būtų nuvestas į dykumą ir čia įsiveltų į kovą su demonu, turėdamas tikslą, kad pakrikštytieji, jei po krikšto patiria didesnių gundymų, dėl to nesutriktų, tarsi to nereikėjo tikėtis.“ Jei neatsižvelgsime į tai, jog kartais turime patirti pagundų, atversime vartus dideliam priešui – nusiminimui ir liūdesiui. Kaip moko Bažnyčios tėvai, verta sutikti patyrusį dvasios tėvą, kuris gerai pažįsta tokius vidinius reiškinius. Dvasios tėvas išmokys tą, kuris juo pasitiki, atskirti blogį ir gėrį, jam parodys, kaip kovojama su blogiu, paaiškins, kaip pasipriešinti gundymams ir kad šioje kovoje žmogus ne silpsta, bet, priešingai, auga ir stiprėja. Dėka tokios brandos tampama Dievo žmogumi. Nėra šventumo be atsižadėjimo ir dvasinės kovos (2 Tim 4, 6–8). Šv. Antanas Abatas († 356) laikė gundymą būtina dvasinio brendimo dalimi. Jam priskiriamas žinomas posakis: „Kas nėra išbandomas, tas nebus išganytas.“ Dvasinė pažanga apima askezę ir apsimarinimą, kurie pamažu veda į ramybės ir palaiminimų džiaugsmo kupiną gyvenimą. „Kas kopia aukštyn, – sako šv. Grigalius Nisietis († 395), – tam kiekvienas žingsnis yra pradžia – niekada nesibaigiančios pradžios pradžia. Kas kopia aukštyn, niekada nesiliauja trokšti to, ką jau yra pažinęs.“ Vatikano II Susirinkimas primena: „Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats (Mt 24, 13; 13, 24–30. 36–43), iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis gėrio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame“ („Gaudium et spes“ 37). Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Priešingai, jis žmogų šaukia (Pr 3, 9) ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas: „Viešpats Dievas tarė žalčiui: […] ‘Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną‘“ (Pr 3, 14. 15). Ši Pradžios knygos vieta yra vadinama „Protoevangelija“, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio pergalę. Krikščioniškoji tradicija čia įžvelgia skelbiamą „naująjį Adomą“ (1 Kor 15, 21–22. 45), kuris savo klusnumu „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) su kaupu atitaisys Adomo neklusnumą (Rom 5, 19–20). Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę mums davė didesnių gėrių už tuos, kuriuos nuodėmė iš mūsų buvo atėmusi: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Todėl „krikščionys tiki, jog pasaulis yra sukurtas ir palaikomas Kūrėjo meilės. Pasaulis yra patekęs į nuodėmės vergiją, bet piktojo galybę sutrupinusio nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Kristaus išvaduotas“ („Gaudium et spes“ 2). Mes turime Viešpaties dovanotą gyvenimo jėgą, kad sugebėtume nepasiduoti neramumų kurstytojui, todėl kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už savo pasirinkimus: „Prie durų iš pasalų tykoja nuodėmė. Ji geidžia tavęs, bet tu gali ją įveikti“ (Pr 4, 7). Kaip žinome, pasirinkimai daromi žmogaus širdyje. Biblijos pirmuose puslapiuose aprašomas šis vidinis rojus, Edeno sodas, į kurį blogų minčių pavidalu įsėlina žaltys (Pr 3, 1–7). Išties mus aplanko daugybė įkvėpimų: tie, kurie ateina iš Dievo, yra gera sėkla, o pikti įkvėpimai – piktžolės, raugės. Mūsų laisvu pritarimu ir vieni, ir kiti gali įleisti šaknis mūsų širdies dirvoje. Jėzus Kristus, prisiėmęs žmogiškąją prigimtį, taip pat neišvengė vilionių: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). Tai suteikia vilties, jog blogis, nors ir amžinai pasilikdamas neigimo būvyje – pragare, yra nugalimas, nes kyla iš žemesnio lygmens, ne iš dieviškojo prado. Paskutinis žodis suteiktas ne tamsai, o šviesai. Dievas asmeniškai įžengė į istoriją. Jis su savo šviesa stipresnis. Ir tai regime ne tik šiame Evangelijos tekste, bet ypač nukryžiavimo ir prisikėlimo įvykyje, Velykų rytą nušvietusiame klaidingos laisvės tamsumas. Dieviškojo gėrio ir šviesos jėga egzistuoja Jėzuje Kristuje. „Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi” (Žyd 2, 18). Vadinasi, tik būdami su Dievo Sūnumi, mes galime nugalėti blogį, dvasiškai bręsti ir tapti panašūs į jį, kuris „viskuo buvo į mus panašus, išskyrus nuodėmę“ (Romos mišiolas, „IV Eucharistijos malda“).
