Jėzus bylojo savo mokiniams:
„Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas dar turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. Evangelija (Jn 16, 12–15)
Komentaro autorius – kun. Vytautas Sadauskas SJ
Ši Evangelijos ištrauka yra skaitoma Švč. Trejybės sekmadienį. Mūsų kasdienis gyvenimas turėtų atspindėti Švč. Trejybę. Katekizme sakoma: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas, atsiuntęs savo viengimį Sūnų ir meilės Dvasią, apreiškė savo giliausią paslaptį: Jis – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia – yra amžinieji meilės mainai, ir Jis paskyrė mus juose dalyvauti”.
Šis dalinimasis ir yra dangus, kurio ilgisi mūsų širdis. Tėvas leido Sūnui viskuo tapti panašiu į mus, išskyrus nuodėmę, – kentėti, mirti ir prisikelti, kad mes galėtume sutikti jį savo kasdienybėje ir užmegzti glaudų draugystės santykį. Ta Dievo meilė „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).
Tėvas siuntė savo Dvasią, kad ryšys su juo taptų tvarus, kad stiprintų mus ir padėtų mums dovanoti save kitiems pagal paties Dievo pavyzdį. Mūsų pareiga yra pasiduoti šiam iš Dievo kylančiam vyksmui, kad bendrystė su Tėvu, jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir tarpusavyje augtų.
Todėl turime atsižadėti nuodėmės, praktikuoti maldą ir tapti įžvalgiais. Kuo esame jautresni Šventajai Dvasiai, kuo nuoširdžiau meldžiamės ir priimame sakramentus, tuo labiau pažįstame meilės slėpinį – Švenčiausiąją Trejybę.
„Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), ir meilė yra pirmoji dovana, joje sutelpa visos kitos.
Kaip Šventosios Dvasios dovanas atpažįstu savo gyvenime?
Bernardinai.lt
