Jėzus žydams pasakė:
„Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena“.
Evangelija (Jn 10, 27–30)
Evangelijos skaitinį komentuoja Mindaugas Malinauskas SJ
Jėzus yra šventykloje Chanukos, šviestuvų šventės, metu. Atšventinimas šventovės ir tuo būdu laisvas religijos praktikavimas (Makabėjų laikais) nušvito pasauliui kaip šviesa. Pats Jėzus dabar moko tikrosios religijos. Jis skleidžia šviesą.
Žmonių smalsumas yra didžiulis, jie trokšta galiausiai gauti aiškų atsakymą, ar Jėzus Mesijas esąs, ir Jo nepaleis, kol to nesužinos. O jei Jėzus pasakys kažką tokio… Žmonės jau skiria Jėzaus atvirus ir aiškius žodžius nuo palyginimų ir galvosūkių. Jie nori eiti giliau: Dabar aiškiai pasakyk, kas tu esi! Verbalizuok save! Kad pagautų mus, kad išpildytų visus giliausius troškimus.
O jei tikrai to nori, turi tapti Jo mokiniu, Jo avimi. Jėzaus avims nereikia kokių specialių, paslaptingų žodžių, Jėzaus avims reikia paties Jėzaus. Jo avys atpažįsta Jį iš darbų, iš judesių, iš balso, iš artumos. Jėzuje joms viskas yra atidengta.
Jėzus padarė viską gerai daugiau, nei reikia. Dabar laikas yra duoti atsakymą, būtent savo tikėjimą Juo. Bet kaip tekstas gražiai pamini – „buvo žiema“. Buvo šalta ir šlapia, santykiai pabjurę ir atšiaurūs, nors čia pat Tas, kuris su visa ko galutiniu tikslu, taigi Tėvu, yra viena.
Bernardinai.lt
