Klemensui Jurkūnui atminti

Ten, kur dabar gyvena Vidugirių Moliušiai, gyveno Magdė ir Jonas Jurkūnai. 1937 m. jų šeimoje gimė sūnus Klemensas. Dar neseniai pats Klemensas pasakojo, kad tėvai turėjo kitus du vaikus – Stasį ir Nataliją, bet nei vienas neišgyveno. Stasys mirė kitą dieną po krikšto, o Natalija gyveno vos metus ar dvejus. Klemensas baigė Vidugirių pagrindinę mokyklą. Mokslus tęsė dvimetėje Seinų amatų mokykloje. Įgijo šaltkalvio specialybę. Dvejiems metams įsidarbino Dievetiškių valstybiniame ūkyje (lenk. PGR – kolūkio analogas), kur dirbo jaunesniuoju buhalteriu. Nedidelis uždarbis privertė Klemensą imtis nuosavos veiklos. Su keliais pažįstamais nusprendė stogus dengti. Šį gana pavojingą darbą tęsė dvejus metus. Netrukus gavo šaukimą į kariuomenę. Joje išbuvo dvejus metus ir grįžo į Vidugirius. Svarbu paminėti, kad po kariuomenės iki 1967-ųjų Klemensas neakivaizdiniu būdu mokėsi Balstogės (Dailidų) technikume, o 1974 m. baigė Žemės ūkio akademiją (žemės ūkio fakultetą) Varšuvoje. Paklaustas, ar negalvojo likti mieste ir kurti gyvenimo toliau nuo gimtųjų namų, sakė, kad jam dar tarnaujant kariuomenėje buvo pasiūlytos gana palankios sąlygos tęsti tarnystę kariuomenėje. „Man šica kvepia“, – pasakodamas apie savo kraštą atviravo Klemensas.

1960 m. Klemensas Vidugirių kaimo gromados patalpose įkūrė svetainę. Kultūriniu gyvenimu susidomėjusi didelė kaimo jaunimo bendruomenė turėjo vietą, kurioje galėjo ne tik pramogauti, bet ir rengti vaidinimus, repetuoti, žiūrėti pirmą kaime televizorių. Svetainei vadovavo dvejus metus – iki 1962-ųjų. Dar nebaigęs mokslų Balstogės technikume, buvo pakalbintas tapti Trumpalio kolūkio agronomu. Priėmęs pasiūlymą ištisus metus – žiemą ir vasarą – dviračiu važinėjo į Trumpalį. Po metų persikėlė į Smalėnus, kur agronomo pareigas ėjo net 9 metus. Čia dirbdamas susipažino su Birute Krakauskaite iš Raistinių kaimo. Pora susituokė 1963 m.

Apskrities vadovai Klemensą kalbino pereiti į Juodeliškių kolūkį, bet šio pasiūlymo jis nepriėmė. Vyras mieliau būtų įsidarbinęs Punske, tačiau vadovybė nepritarė jo norams, kadangi šis atsisakė ankstesnio pasiūlymo. Kurį laiką dirbdamas Smalėnuose, baigė pradėtą mokyklą Balstogėje. Laikui bėgant persikėlė gyventi į Punską. Po to pasistatė nuosavą namą, kuriame augo sūnus Valdas (g. 1964 m.) ir dukra Aldona (g. 1966 m.). Valdas gyvena Augustave, o dukra – Varšuvoje. Ilgainiui Klemensas Punske užėmė aukštas pareigas: buvo žemės ūkio skyriaus vedėjas, Punsko valsčiaus vadovo Romo Vitkausko pavaduotojas, Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkas, 1999 m. protesto dėl sveikatos centro patalpų perdavimo Palenkės vaivadijos pasienio užkardai komiteto pirmininkas. Už nuopelnus profesiniame darbe apdovanotas Bronzos ir Aukso kryžiais. 2006 m. jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.

Nuotraukoje Vidugirių saviveiklininkai. Vyrai iš kairės: Jonas Stankauskas („Kupriukas“), Vitas Jankeliūnas, Juozas Kraužlys, Kastantas Vaznelis, Antanas Jonuška, Antanas Stoskeliūnas, Jurgis Priclekas, Klemensas Jurkūnas, Bolasius Grigutis (iš Vilkapėdžių), pritūpę: Antanas Stoskeliūnas, Kostas Sidaris. Moterys iš kairės: Birutė Grigutytė (Stankienė, Kanada), Ona Stoskeliūnaitė (Grigutienė), Janina Pečiulytė (Pečiulienė), Marytė Kasparavičiūtė (Černelienė), neatpažinta, pritūpusios: Laima Pečiulytė (šviesiaplaukė), neatpažinta.

Klemensas Jurkūnas buvo be galo kuklus žmogus, niekada nesigyrė nei savo darbais, nei pasiekimais. O jam puikių idėjų gyvenime netrūko. Jau pats Vidugirių kaimo svetainės įkūrimas davė pradžią kultūrinei veiklai vystytis, tobulėti, skatinti žmones lavintis, domėtis, jungtis ir pajausti bendruomenės vienybės vertę ir prasmę. Pats daug gražių jaunystės dienų praleidęs vidugiriokų būreliuose jautė pareigą kitoms kartoms sudaryti geresnes sąlygas reikšti save lietuvių kultūriniame gyvenime. Klemensui nereikėjo prašinėti jaunimo jungtis, burtis, veikti. Jo veiksmai buvo lyg ką tik iškepta šviežia duona – norėjosi jos greičiau paragauti, atsilaužti ir pasidalinti su kitais…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl