Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius.
Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Evangelija (Jn 14, 15–16. 23b–26)
Evangelijos skaitinį komentuoja Skaidrė Zuozaitė
Šiandien, kuomet minime pasaulinę Gyvybės dieną, Dievo Žodis mus įveda į dieviškos Meilės slėpinį. Meilė yra gyvybės šaltinis ir gyvybė yra sutverta meilei. Šių dienų mirties civilizacijos grėsmė iškilo būtent todėl, kad žmogus nebemoka mylėti, nes atsiskyrė nuo meilės šaltinio – Dievo. Klausykimės tad, ko Jėzus moko apie meną mylėti, nes Jo žodyje yra gyvybė, ir toji gyvybė yra žmonių šviesa (Jn 1,4).
15-toje eilutėje Jėzus susieja meilę su įstatymų laikymųsi. „Jei mane mylite…“ Meilės plotmėje Jėzus primygtinai nesisiūlo. Jis palieka apsisprendimą mylėti Jį ar ne, tai yra laikytis įsakymų ar juos atmesti, mūsų žmogiškai laisvei. Tai – visa Jo Meilės beprotybės rizika.
Jis yra pirmasis Tėvo mums siųstas Globėjas, tam, kad mus užtartų pas Tėvą ir mus su juo sutaikintų. Tačiau to negana Jo meilės pertekliui. Jis pažada mums dar kitą Globėją, kuris liktų su mumis per amžius, – Tiesos Dvasią. Apie ją yra pasakyta, jog pasaulis, tai yra Dievo Žodžiui priešiška aplinka, neįstengia jos priimti. Nenuostabu, kad pasaulis jos nemato, nes Dievo Dvasia yra neapčiuopiama kūniškam pojūčiui. „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia“ (Jn3,6).
Prancūzų kalboje yra labai prasmingas sąskambis tarp žodžių „gimti“ – naitre ir „pažinti“ – connaitre. Pažodžiui „pažinti“ pranc. kalboje reikštų – „gimti kartu“. Tam, kad išsilaisvintumei iš kūniškumo ir pajėgtumei pažinti Tiesos Dvasią, reikia atgimti iš naujo: gimti iš Dvasios (Jn 3, 5-8). Savo mokiniams, atgimdytiems Dievo žodžiu ir gimusiems iš Dvasios, Jėzus sako: „Jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“(17 eil.).
Šis pažinimas tegali būti labai intymus vidinis bendravimas su Šventosios Dvasios Asmeniu. Tiesos Dvasia buvoja mumyse kaip antgamtinės gyvybės pradas. Šią gyvybę mumyse galima nužudyti nuodėme, kuomet Dievo Įsakymui ištariama „Ne“. Nusikalsdami artimo meilės Įsakymui „Nežudyk“, mes nužudome savyje ir antgamtinės gyvybės pradą. Dievo Dvasia pasitraukia iš mūsų. Mes tampame dalimi „pasaulio“, kuris neįstengia nei priimti, nei matyti, nei pažinti Tiesos Dvasios. Šis pasaulis yra melo tėvo, t. y. velnio, valdžioje. O jo užsiėmimas – tai sėti mirtį: „Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos“.
Kiekviename susirėmime su šiuo melo tėvu ir mirties civilizaciją skleidžiančiu jo įtakotu pasauliu, atsiminkime Jėzaus žodžius: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (18 eil.).
Pasauliui iš akių išnyksta kenčiantis ir per mirtį bei prisikėlimą į Tėvo šlovę žengiantis Kristus daugybėje savo narių, kurie papildo tai, ko stigo Jo kentėjimams. Pasaulis nemato Kristaus nekaltai žudomuose vaikeliuose, karų, ligų, bado bei stichinių nelaimių aukose, į priklausomybių liūną patekusiuose nelaimėliuose. Tačiau mes, Kristaus mokiniai, įgijome dvasines akis, tam, kad visuose kenčiančiuose matytume Kristų. Jo mirtis nugalėjo mirtį. Paskutinis žodis šiame konvulsiniame pasaulyje priklauso ne mirčiai, o Jam, gyvybės Kūrėjui. Velykų įvykis visiems laikams parodė, jog po kančios išbandymo išaušta prisikėlimo rytas. Štai kodėl pasakyta: „O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite (19-ta eil.). Šiai ypatingai Gyvybės dienai atėjus, mes suprantame Visa pranokstančios Meilės slėpinį, kur mylėti – tai abipusiškai pasilikti didžiausioje vienas kito gelmėje. Tokiu būdu Sūnus yra savo Tėve, mes Sūnuje ir jis mumyse. Taigi mes nešiojame vienas kitą kaip meilės antspaudą, mes esame apsunkę nuo vienas kito paslapties.
21-oje eilutėje Jėzus vėl sugrąžina mus prie įsakymų pripažinimo bei laikymosi, kaip autentiško būdo Jį mylėti. Na, o Dievo meilės atsakas už mūsų meilę Jam pranoksta visokį žinojimą. Jis pažadėjo: „…kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“. Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į galvą neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.
Bernardinai.lt
