Tenai stovėjo kalnas. Žalut žalutėlis. Apžėlęs. Neartas, neakėtas, nesėtas, nepjautas. Toks, kokį dievai sukūrė. Augo ramunės, tikrieji lipikai, žydintys kadagiai, aguonos, dirvinės našlaitės, smilgos ir kitokie žolynai, kurių pavadinimus nešiojosi savo pagoniškoje galvoje. Mielai jais būtų pasidalinęs su savo vaikais, bet jie jo neklausė, o jis pats irgi nebandė aiškinti savo tiesų. Kam bus svarbu, tas tars žodį. Jeigu ne, teks nusinešti į užmarštį. Tebūnie.
Ant kalno švelniai buvo prilipusios senos pėdos. Atsargiai žengė pro šiltais spinduliais nušviestus lauko keturkojus. Mėgavosi jų begarsėmis šnektomis, nusiskundimais, surasto maisto džiaugsmais. Švilpavo sau, nesirūpindamas pono turtais. Kuo mažiau turėjo, tuo jautėsi laimingesnis. Nerūpėjo jam naujo tikėjimo šventyklos. Dievišką dvelksmą jautė tik būdamas pats gamtoje, atsisėdęs ant kalno su krebždančia gyvūnija. Nereikėjo jam nei graudžių vargonų garsų, nei davatkų, susigrūdusių pirmuose suoluose, žvilgsnių. Jo malda buvo palaiminta buvimu su gyvybę duodančia aplinka. Bet tik tada, kada reikėjo. Ne per dažnai.
Galvą puošė sena, skrybėlę primenanti kepurė. Dengė ji akis. Nesuprantamas. Sugėrusias žydrynę. Liūdnas… o gal piktas? Žiūrėjo jos į sutrūkinėjusius rankų pirštus. Į rankas, ragavusias darbo per akis. Grublėtas, švelnumo netekusias. Tais pirštais mokėjo nepaprastai grakščiai suvirpinti nedidelių kanklių stygas ir užtraukti giesmę apie Perkūną, senovę.
Ten pat stovėjo įsmigęs žemėn akmuo. Su duburiu, kuriame įmerkdavo savo raukšlėtas rankas ir pasisemdavo gaivios rasos veidui nusiprausti. Švarus galėdavo pasisveikinti su saule arba užrūstintu dangumi ir pravažiuojančia Perkūno karieta. Jeigu lijo, džiaugėsi lietumi. Jeigu švietė saulė, šypsojosi šiltoms dienos valandoms. Nesikeikė, kad per šalta, per šlapia arba per karšta. Neužsiimdavo niekais. Užtat turėjo nedarbo dienomis kuo užsiimti. Bendrauti su papečkėje gyvenančiais žalčiais. Vaikai jų bijojo, bet nedrįso mediniais šaukštais uodegų apkarpyti.
Išeinantys iš namų vaikai piešėsi savo pasaulėžiūrą. Tėvas stovėjo ant savo kalno ir po skrybėle kasėsi pusplikę galvą.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
