Jurgita Stankauskaitė. Ruošėsi

0

medis

Ant stalo gulėjo neprikirptos gėlės. Dovanų gavo. Nesvarbu jai buvo. Nuo ko jos, kaip vadinasi, ar kvepia. Nuskinta gyvybė. Greitai pradeda dvokti.

Beržai lenkėsi prieš vėją. Afrikietiškų dykumų kvapas vijo išsiilgto lietaus skonį. Ištroškęs veidas. Sutrūkusios lūpos norėjo atsigerti. Žolės. Kur tas Jurgis?

Dirvos grumstai darėsi vis didesni ir kietesni. Net vabalui nesinorėjo jais kopinėti. Rizikinga stumti kelis kartus už save didesnį rutulį. Nežinia, kada parklupsi. Vandens telkinio arti nėra.

Šuo gulėjo pavėsyje, nors diena nebuvo šilta. Vos keli laipsniai šilumos. Nei ėdė, nei gėrė. Visą maistą užkasdavo patvory lyg būtų jautęs poreikį ruoštis juodai valandai.

Gandrai mėtė iš lizdų ką tik sudėtus kiaušinius. Ant žemės matėsi išdraskyti balti lukštai. Šį kartą nedžiugino jų retas klegenimas. Kažkodėl jie buvo itin tylūs. Prieštaravo savo prigimčiai.

Žmonės netikėjo. Nepaisė gamtos taisyklių. Plojo rankomis lyg niekur nieko. O už ežios ėmė džiūti javai. Daigas viską jautė. Žmogus seniai neteko visų jam dovanotų pojūčių. Negyveno su, prie, tarp, darnoje su KITU.

Ant veido prilipo plaukai. Berniuko strazdanos išgražėjo. Artėjo šiltas metų laikas. Kojos trypė bėgti į laukus. Bekvapius.

Kalnai atrodė žemesni, ežerai mažesni, upės susitraukusios, žalsvos medžių akys nedrąsios ir išsigandusios. Saulėtekiui trūko raudonumo. Mergaitė nuspalvino savo skruostus. Nusišypsojo.

Rytoj žemė sudrebės. Ateis Jurgis ir sugrąžins viską į savo vėžes. Reikės palaukti. Nekantriam žmogui teks nuraminti trypiančią koją. Nenuoramos eis lauk. Norim to, ar ne. Nukreipkim akis į gandrus. Nenorėtum būti jų kiaušinių vietoje. Palauk ir pasimels.

Jurgita Stankauskiatė, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisNaminis sūris ir sviestas
Kitas straipsnisPaskutinis skambutis Punsko licėjuje

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia