Tyliai čiurleno vanduo. Griovys buvo gana gilus. Vandens nebuvo daug, bet jis tekėjo gana smarkiai, kartais nuplukdydamas vieną kitą nedidelę žuvelę. Pro jo skaidrumą matėsi šviesūs akmenėliai. Nepajudinami. Prie vandens tylėjo storos žolės. Keistą burbulą užsiaugino. Tai buvo jauna boružė. Vos du taškelius skaičiavo po vieną ant kiekvieno sparnelio. Lipo į pačią viršūnę. Kaip visada.
Vandens siūlas nuvedė prie išdžiūvusių smilgų. Kažin kas už jų tyliai spurdėjo. Tamsų veidą dengė paežerės nendrės. Banguojantis judesys drumstė ežero augmeniją. Į mirkstančio gluosnio kamieną įsirėmė žemėti plaukai. Tamsios, ilgos sruogos. Gėdingai palaidos, nesurištos. Neglostė jų skarelė. Tarp dviejų žolės lapų išniro ryškios dvi akys, prisisiurbusios laukinės gamtos žalumos. Nubraukusi nuo kaktos prakaitą vėl paniro į nendrių pilkumą.
Kilo vėjas. Ežero bangos vis smarkėjo ir smarkėjo. Į krantą atsitrenkė sena valtis. Tuščia. Nei vienos gyvybės joje. Netrukus jos šoną pagriebė nepažįstamas kūnas. Tai buvo šviesi, vandens nuplauta moters ranka. Nužėrus nuo lūpų šlapius plaukus, išniro gražus jaunos moters veidas. Jos akys spindėjo ežero gelmės tamsumu. Lipo į krantą. Jai iš paskos iš nendryno išniro žaliaakė. Nešėsi sumirkusių audinių glėbį. Nebuvo juose spalvų. Spalvų užteko aplink žydinčiuose pievų gėlynuose.
Priartėjusios prie didelio akmens, sumetė skalbinius ir atsiduso. Pažvelgusios į tolstančią saulę, leido jai paskutinį kartą paglostyti sušilusius skruostus. Užsidėjusios rankas ant siaurų klubų, gaivinosi nuo ežero atskrendančiu vėju. Įkvėpusios giliai oro, susirinko skalbinius ir patraukė į kalną. Ten, aukštai, augo plačiašakiai ąžuolai. Sukabinusios ant šakų dumblu kvepiančius skudurus, susikibo už rankų ir, lyg mažos mergaitės, ėmė suktis ratu. „Ratilio!“, – pasigirdo šūkavimai, o jiems iš paskos pasklido vaikiškas juokas. Plaukai plaikstėsi į visas puses, nebijodami apkalbų. Norėjo – skardžiu balsu rėkė, norėjo – sėdėjo užmetusios aukštai kojas ant samanoto, anuos laikus menančio akmens. Čia gyvenimas tekėjo savo vaga, o žemiau kaime moterys žegnojosi su rankose supintais rožančiais. Vyrai spjaudė joms po kojomis, grasindami galvas nukirsti. Joms buvo vis vien. Šioms pasaulis žydėjo kitokiomis spalvomis, ateitį matė moteriškesnę, laimingesnę ir žymiai… laisvesnę. Be pavaldinių, išlaikytinių, priklausomybių, dirbtinių piršlybų, baltų skarų ant galvos.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
