Atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems:
„Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo tvenkinio ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“.
Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir paliepė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!’ Anas jam sako: ‘Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi’“. Evangelija (Lk 13, 1–9)
***
Pažvelkime į šiandienos dykumas. Kokios jos? Tai naujo ir baisaus kūrinio gimimo vieta, bandomoji žemė galios, kuria žmogus siekia sunaikinti tai, ką Dievas sukūrė ir palaimino. Mūsų laikais, didžiausių technikos laimėjimų amžiuje, dykuma pagaliau tampa žmogaus nuosavybe. Jam nebereikia Dievo, dykumoje jau galima gyventi iš savo paties išteklių. Ten galima pasistatyti nuostabius ir saugius atsitraukimo, eksperimentų ir ydų miestus.
Tie spindintys miestai, tiesiog per naktį išdygstantys dykumoje, nebėra Dievo Miesto atspindžiai, nusileidę iš dangaus, kad nušviestų pasaulį taikos vizija. Tai net ne didžiojo Babelio bokšto kopijos, bokšto, kuris kartą buvo iškilęs Šinaro dykumoje, kad žmogus „pasistatytų miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarytų sau vardą“ (Pr 11, 4). Tai blizgančios ir niekingos piktojo šypsenos, besišaipančios iš dykumos veido, tai laikinumo miestai, kur kiekvienas žmogus įtariai stebi savo brolį, tai miestai, kurių venomis tarsi dirbtinis kraujas teka pinigai, tai miestai, iš kurių įsčių rasis paskutinis ir didžiausias naikinimo įrankis.
Ar galime ramiai žiūrėti, kaip šie miestai auga, ir nieko nedaryti, kad išgrynintume savo pačių širdis? Kai žmogus, jo pinigai ir mašinos pajuda į dykumą ir ten įsikuria ne kovodami su piktuoju, kaip tai darė Kristus, bet patikėdami piktojo galios ir turto pažadais, garbindami jo angelišką išmintį, pati dykuma išplinta visur. Visur plyti dykuma. Visur vienuma, kurioje žmogus privalo atgailauti, kautis su savo priešininku ir apvalyti savo širdį Dievo malone.
Dykuma tai nusivylimo namai. O nusivylimo dabar visur pilna. Tik nemanykime, kad mūsų vidinė vienuma susitaikymas su pralaimėjimu. Mes nuo nieko neišsigelbėsime, jei tyliai leisimės nugalimi. Nusivylimas tai bedugnė, praraja. Nemanykime, kad ją užversime, jei su ja apsiprasime ir mėginsime pamiršti, kad apsipratome.
Štai mūsų dykuma: gyventi drąsiai susiduriant su nusivylimu, bet jam nepritariant ir nenuolaidžiaujant. Kryžiaus viltimi jį sutrypti. Nepaliaujamai kovoti su nusivylimu. Šis karas tai mūsų dykuma. Jei drąsiai kovosime, atrasime Kristų šalia mūsų. Jei negalime susidurti su nusivylimu nebūgštaudami, niekada Jo neatrasime.
Žmogaus temperamentas iš anksto nelemia to, kad vienas asmuo bus šventas, o kitas pasmerktas. Visi temperamentai gali tiek pastūmėti į pražūtį, tiek tapti išsigelbėjimu. Turime išmokti matyti, kad mūsų temperamentas yra Dievo dovana, talentas, kurį privalome „paleisti į apyvartą“, iki Jis ateis. Nesvarbu, kokiu paprastu ar sudėtingu temperamentu esame apdovanoti. Jei tinkamai naudosime tai, ką turime, ir tai tarnaus mūsų geriems troškimams įgyvendinti, galime pasiekti daugiau nei tas, kuris pats tarnauja savo temperamentui, užuot pavertęs jį savuoju tarnu.
Šv. Tomas sako [III, Q. 34, a. 4], kad žmogus yra geras tuomet, kai jo valia džiaugiasi tuo, kas yra gera, o blogas tada, kai jo valia džiūgauja dėl to, kas bloga. Žmogus yra dorybingas, kai randa laimę dorybingai gyvendamas, o nuodėmingas, kai malonumo semiasi iš nuodėmingo gyvenimo. Taigi tai, ką mylime, parodo, kas mes esame.
Vadinasi, žmogus pažįstamas iš to, koks buvo visas jo gyvenimas, iki pat galo. Jį taip pat galima pažinti iš to, nuo ko jis pradėjo. Ir jei nori pažinti jį tokį, koks jis yra šią akimirką, pažiūrėk, ar toli jis nuėjo nuo savo pradžios ir kiek priartėjo prie savo tikslo. Taigi žmogus, kuris prieš savo valią nusideda, bet nuodėmės nemėgsta, nėra nusidėjėlis tikrąja šio žodžio prasme.
Geras žmogus ateina iš Dievo ir pas Jį sugrįžta. Jis pradeda gyventi su Dievo jam suteikta gyvenimo ir gebėjimų dovana. Žmogus subręsta ir pradeda rinktis. Jo pasirinkimai didžiąja dalimi jau yra nulemti tiek to, kas su juo buvo nutikę pirmaisiais gyvenimo metais, tiek įgimto temperamento. Žmogaus pasirinkimus ir toliau veiks jį supantys žmonės bei jų veiksmai, pasaulio, kuriame jis gyvena, įvykiai, visuomenės pobūdis ir papročiai. Nepaisant to, jis iš esmės lieka laisvas.
Tačiau žmogaus laisvė nėra įkalinta dorovės vakuume. Lygiai taip pat nėra būtina sukurti tokį vakuumą, kad savo veiklai garantuotume laisvę. Išorinė prievarta, mūsų pačių aistros ir stiprūs prigimties polinkiai nepažeidžia mūsų laisvės esmės. Jie tiesiog apibrėžia jos veiklą, nustatydami jai tam tikras ribas. Tai tiesiog suteikia laisvei savitą pobūdį.
Pikto temperamento žmogus gali būti labiau linkęs niršti nei kuris kitas. Tačiau kol jis išlaiko sveiką nuovoką, yra laisvas nebūti piktas. Jo polinkis pykti yra jo charakterio jėga, kuri priklausomai nuo žmogaus troškimų gali būti nukreipta tiek į gera, tiek į bloga. Jeigu jis geidžia to, kas bloga, jo būdas taps blogio ginklu, nukreiptu prieš kitus žmones ir net prieš jo paties sielą. Jeigu jis trokšta to, kas gera, jo charakteris gali tapti gerai įvaldytu įrankiu kovoti su viduje tūnančiu blogiu ir galimybe padėti kitiems įveikti iškylančias kliūtis. Jis lieka laisvas trokšti gero arba blogo.
Kiekvienas asmuo turi instinktyvų troškimą daryti gera ir vengti blogo. Bet šis troškimas yra bergždžias, kol nesame patyrę, ką reiškia būti geram.
Daugeliui geros valios žmonių dorybės troškimą sugriauna pasibjaurėjimas, kurį jie instinktyviai jaučia netikroms tų žmonių, kurie lyg ir turėtų būti šventi, dorybėms. Nusidėjėliai labai gerai mato netikras dorybes ir tiksliai žino, kokios turėtų būti gero žmogaus savybės. Jei žvelgdami į geru laikomą žmogų jie mato tik tokią „dorybę“, kuri yra mažiau veiksminga, gyvybinga ir įdomi už jų pačių ydas, jie padarys išvadą, kad dorybė neturi prasmės, todėl rinksis tai, ką jau turi, net jei to ir nekenčia.
Tačiau kas, jei mes neturime jokios dorybės? Kaip tuomet galime ją patirti? Dievo malonė per Kristų, mūsų Viešpatį, pažadina mums dorybės troškimą, kuris yra išankstinė tos dorybės patirtis. Tai Jis padaro mus pajėgius „pamėgti“ dorybę dar prieš visiškai ją įgyjant.
Malonė, kuri yra gailestingumas, slaptai telkia savyje visas dorybes, taip kaip ąžuolo lapai ir šakos slypi gilėje. Būti gile tai iš anksto patirti, ką reiškia tapti ąžuolu. Per įprastą prigimtinę malonę mes gauname visas krikščioniškąsias dorybes kaip sėklas. Suteiktos malonės mus skatina įgyvendinti šias slaptas galias ir padeda suprasti, ką jos reiškia mumyse veikia Kristus.
Prisiminti gero poelgio teikiamą malonumą yra būtina. Ne tam, kad liktume patenkinti savimi, o kad žinotume, jog dori poelgiai yra ne tik įmanomi ir vertingi jie gali tapti lengvesni, malonesni ir vaisingesni už ydingus, kurie geriesiems prieštarauja ir jiems trukdo.
Netikras nusižeminimas neturėtų iš mūsų atimti pergalės džiaugsmo, kuris mums pritinka ir yra būtinas mūsų dvasiniam gyvenimui, ypač jo pradžioje.
Tiesa tai, kad vėliau galime būti palikti su trūkumais, kurių nepajėgiame įveikti tam, kad nuolankiai kovotume su, atrodytų, neįveikiamu priešininku, visiškai nejausdami jokio pasitenkinimo pergale.
Iš mūsų gali būti pareikalauta atsisakyti net ir to pasitenkinimo, kurį jaučiame darydami gerus darbus, tam, kad būtume tikri, jog darome juos ne vien dėl malonumo. Tačiau prieš tai, kai galėsime atsisakyti minėtojo malonumo, visų pirma turime jį pasiekti. Iš pradžių būtina patirti pasitenkinimą įveikiant save. Tad nebijokime jo trokšti.
Ką reiškia pažinti ir patirti savo paties „niekumą“?
Negana su pasibjaurėjimu nusisukti nuo savo iliuzijų, klaidų ir trūkumų, atsiskirti nuo jų taip, tarsi jų nebūtų, o aš būčiau kažkas kitas, ne aš. Toks savęs sunaikinimas yra tik dar didesnė iliuzija apsimestinis nuolankumas, kai sakant „aš esu niekas“ iš tiesų norima pasakyt „noriu būti ne tuo, kuo esu“.
Toks apsimestinis nuolankumas gali rastis iš mūsų trūkumų ir beviltiškumo patirties, bet nesuteikia mums jokios ramybės. Norint iš tiesų pažinti savo „niekumą“, reikia jį dar ir mylėti. Tačiau mes negalime jo mylėti, jei nelaikome jo geru. Ir niekada nelaikysime, jei jo nepriimsime.
Antgamtinė mūsų atsitiktinumo patirtis tai nuolankumas, kuris labiau už visus kitus dalykus mėgsta ir vertina mūsų moralinio ir metafizinio bejėgiškumo būseną Dievo akivaizdoje.
Kad taip mylėtume savo „niekumą“, privalome neišsižadėti nieko, kas mums yra sava, nieko, ką turime ir kuo esame. Turime matyti ir pripažinti, kad visa tai yra mūsų ir kad tai yra gera, gera savo tikrąja esme, nes kyla iš Dievo. Gera stokojant, todėl kad mūsų bejėgiškumas, netgi moralinis ir dvasinis skurdas, pritraukia Dievo gailestingumą.
Kad mylėtume savo menkumą, turime viską mylėti savyje taip, kaip myli išdidus žmogus, kai myli save. Tačiau visa tai mylėti turime dėl visiškai kitokios priežasties.
Kad mylėtume savo niekumą, turime mylėti save.
Išdidus žmogus save myli todėl, kad mano, jog yra vertas meilės, pagarbos ir garbinimo dėl savęs paties. Todėl, jo supratimu, Dievas ir žmonės privalo jį mylėti. Jis manosi esąs vertesnis už visus kitus žmones būti gerbiamas, mylimas ir garbinamas.
Nuolankus žmogus irgi myli save ir siekia būti mylimas bei gerbiamas, bet ne todėl, kad meilė ir pagarba jam priklauso, o dėl to, kad jos jam nepriklauso. Jis siekia būti mylimas iš Dievo malonės. Meldžia, kad dėl jo dosnumo kiti jį mylėtų ir jam padėtų. Žinodamas, kad nieko neturi, jis taip pat supranta, kad jam visko reikia, ir nebijo to melsti bei gauti ten, kur gali.
Išdidus žmogus mėgaujasi savo iliuzija ir jam patinka būti pakankamam sau. Dvasiškai neturtingas žmogus myli patį savo nepakankamumą. Išdidus žmogus reikalauja pagarbos už tai, ko niekas kitas neturi. Nuolankus žmogus meldžia dalies iš to, ką kiekvienas yra gavęs. Taip pat jis trokšta būti iki kraštų pripildytas Dievo gailestingumo ir gerumo. Mes neturime prarasti jautrumo dvasiniams įkvėpimams. Privalome būti pajėgūs reaguoti į menkiausius perspėjimus, kurie mums tarytum paslėptas instinktas prabyla dvasiškai budrios sielos gelmėje.
Dvasinis gyvenimas tai visų pirma gyvenimas.
Jis nėra tai, ką reikia tik pažinti ir tirti jį reikia gyventi. Kaip ir bet koks gyvenimas, jis pasiligoja ir sunyksta, kai išraunamas iš jam tinkamo grunto. Malonė yra įskiepyta į mūsų prigimtį, ir visas žmogus yra pašventintas Šventosios Dvasios buvimu ir veikimu. Todėl dvasinis gyvenimas ne tas gyvenimas, kuris su šaknimis išraunamas iš žmogui būdingos aplinkos ir persodinamas į angelų tikrovę. Kaip dvasingi žmonės gyvename tuomet, kai gyvename kaip ieškantieji Dievo. Jei norime tapti dvasingi, privalome likti žmonėmis.
Ir jei visoje teologijoje tam nebūtų patvirtinimų, jau pats Įsikūnijimo slėpinys tai pakankamai įrodytų. Kam Kristus tapo Žmogumi argi ne tam, kad išgelbėtų žmones mistiškai suvienydamas juos su Dievu per savo paties šventą Žmogiškumą? Jėzus gyveno paprastą savo laikų žmonių gyvenimą tam, kad pašventintų paprastus visų amžių žmonių gyvenimus. Jei norime būti dvasingi, visų pirma gyvenkime savo gyvenimus. Nebijokime pareigų ir neišvengiamų išsiblaškymų dėl darbo, skirto mums Dievo valia. Apglėbkime tikrovę ir taip atrasime save pasinėrusius į gyvenimą teikiančią Dievo išmintį, kuri visur mus gaubia.
Mintys vienumoje. Thomas Merton. Leidykla „Katalikų pasaulis“. 2003 m.
