Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.
Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę“. Evangelija (Jn 14, 23–29)
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Juozapas Marija Žukauskas OFM
Šios dienos Evangelija nukreipia mūsų žvilgsnius į artėjančias Sekminių šventes. Čia Šventoji Dvasia pristatoma kaip ta, kuri viską primins ir visko išmokys. Tai, kad turime dar daug ko išmokti, rodosi savaime aišku, bet, pasak Jėzaus, esame nemažai ir užmiršę. Daugybę kartų girdėti žodžiai, skaitytos frazės, Šventajai Dvasiai prisilietus, nušvinta visiškai naujai. Kad ir paprasta frazė – „Dievas tave myli“ – rodos, tiek kartų girdėta ir ištarta, tačiau kai iš tiesų pajauti tos Dieviškos Meilės prisilietimą, viskas tampa aišku.
Seni ir nuvalkioti žodžiai sušildo širdį ir atgaivina dvasią. Gyvenimas tampa be galo gražus ir ta patirta Viešpaties Meilė kviečia, ne, – tiesiog veržte veržiasi mylėti šalia esantį brolį ar sesę. Ne veltui Jėzus Šventosios Dvasios atsiuntimą sieja su Dievo meile, kuri kviečia į asmeninį santyki su Viešpačiu. Jėzus nebežada didelių apreiškimų visam pasauliui, ar žmonijai – Jis ruošiasi apsigyventi Jį mylinčiose širdyse ir asmeniškai mokyti ir vesti Dievą mylinčius žmones. Paskutinė ir galutinė sandora tarp Dievo ir žmogaus, tarp dviejų asmenų, pašauktų į amžiną bendrystę.
Bernardinai.lt
