Briuselyje šiomis dienomis tvyro keista priešrevoliucinė atmosfera. Metų pabaigos priėmimai ir Kalėdinės vakarienės, prieš kiek daugiau nei mėnesį, kažkuo priminė Paskutinę vakarienę. Rinkimų į Europos Parlamentą [EP] rezultatai paprastai yra nesunkiai nuspėjami, tačiau šį kartą eurofilai (vienu iš kurių laikau ir save) baiminasi, kad baigtis bus kitokia. Mes jau įpratome prie populistų pergalių nacionaliniuose rinkimuose – nuo Švedijos iki Italijos. Tačiau, Europos Parlamento rinkimuose gegužę triumfavus Marine Le Pen Nacionaliniam frontui, Italijos Lygai ir kitoms nacionalistinėms populistinėms partijoms, gali iš esmės pasikeisti politinis Europos Sąjungos veidas.
 |
| European Centre for International Political Economy nuotr. |
Anksčiau niekada nebuvo labai svarbu, ar EP rinkimus laimėdavo kairė [S&D] ar dešinė [ELP]: rezultatas visuomet likdavo toks pat. Parlamentas visada buvo federalizmo liepsnos sergėtojas – daug labiau nei Europos Komisija. Praktiškai rinkimų tikslas buvo tik patvirtinti svarbiausią ideologinę srovę Briuselyje: „vis glaudesnės sąjungos“ būtinybę. Taip, kiekvieni rinkimai į EP įnešdavo keistuolių ir eretikų, kurie kartais sukurdavo neblogą politinį cirką. Vis dėlto, bet kokiu klausimu, Parlamento atsakymo esmė visada būdavo tokia pati: „daugiau Europos“.
 |
| * Deutsche Bank prognozė. Šaltiniai: Europos Parlamentas ir Deutsche Bank |
Net prieš dvejus metus šis požiūris dar dominavo. Emmanuelis Macronas ką tik nugalėjo Le Pen Prancūzijos prezidento rinkimuose ir pažadėjo įpūsti naują vėją į tradicinės politikos bures. „Populizmo zenitas“ buvo praeityje. Po Brexito referendumo ir Donaldo Trumpo pergalės – didžiulių pralaimėjimų liberaliajai ortodoksijai – Macronui atiteko laurai už populistų sustabdymą. Centristams vėl tapo saugu išeiti į viešumą. Politika vėl turėjo tapti normali.
Tačiau Macrono pergalėje tradicinės politikos nebuvo nė kvapo. Prancūzijoje Macronas laimėjo kaip autsaideris, sutriuškinęs centro kairę ir centro dešinę. Per metus po jo laimėjimo, Laisvės partija grįžo į Austrijos vyriausybę, o Briuselio bête noire – Viktoras Orbanas buvo išrinktas Vengrijoje su dar didesne persvara. Milošas Zemanas, plačiai įtariamas palankumu Kremliui, laimėjo dar vieną Čekijos Respublikos prezidento kadenciją – po to kai paflirtavo su referendumo dėl šalies išstojimo iš ES idėja. […] Italijoje Penkių žvaigždučių judėjimas ir Lyga sudarė vyriausybę. Ir – labiausiai neįtikėtina – radikali dešinė vėl tapo jėga Vokietijos rinkimuose.
Dabar Europos populistų politinė strategija pereina į aukštesnį lygį. […] Daugelis šių partijų gyvuoja jau seniai ir – kalbėdamos trečdalio Prancūzijos, pusės Vengrijos ir didžiumos Italijos vardu – subrendo. Pradžioje jos naudojo šoko taktiką, kad patrauktų dėmesį, bet, įgijusios galią, jos keičiasi. Tapdamos tolydžio didesnėmis arba įgydamos valdymo patirties, jos išmoko kantrybės ir kompromiso meno. […] Tai, kas prasidėjo kaip priešgyniautojų ir triukšmadarių būrys, dabar virsta mąstytojų, publikacijų ir institutų tinklais. Didėja jų politikos nuoseklumas ir narių drausmė.
Jie yra nacionalistai ir (dažniausiai) ksenofobai, bet ne rasistai ir ne fašistai. Jie yra euroskeptikai, tačiau (skirtingai nuo [Jungtinės Karalystės] torių) neprieštarauja narystei ES. Jie stengiasi pralaužti duris, bet ne sugriauti namus. […] Jie mano, kad ES pernelyg išsikerojo, ir nori, kad Briuselis grąžintų sprendimų priėmimo galią valstybėms narėms. Jie neturi kolektyvinės darbotvarkės Europai – tai yra jų esmė: jie nemėgsta visaapimančių idėjų. Jie sako, kad įvairovė yra Europos bruožas, ir nori, kad ES gerbtų narių įvairovę. […]
[Kaip tik dėl to] griežta Briuselio pozicija [Brexito klausimu] yra vidinio silpnumo, o ne stiprybės ženklas. Merkel ir Macronas, Tuskas ir Barnier nebijo šalies, paliekančios Sąjungą, bet greičiau narių, kurie lieka. Net jei jokia kita šalis nenori išstoti [iš ES], daugelis norėtų turėti daugiau laisvės ES viduje. Kai kuriems iš jų svarbu galimybė gauti daugiau subsidijų nesėkmingoms pramonės šakoms arba turėti didesnį biudžeto deficitą; kiti nori lėtesnio išmetamo anglies dvideginio mažinimo tempo arba mažiau pabėgėlių. Jei ES nusileis tokiems reikalavimams, rezultatas bus visiškai kitokia ES, nei esame įpratę matyti iki šiol.
Versta iš ‘The Spectator’, visą tekstą (anglų k.) rasite – ČIA.
