2019 m. gegužės 13–15 dienomis Seinuose, Punske ir Varšuvoje vyks Poezijos pavasario renginiai, kuriuose dalyvaus svečiai iš Lietuvos: Eugenijus Ališanka, Benediktas Januševičius bei Daiva Molytė-Lukauskienė.
Poezijos pavasario Lenkijoje dalyvę poetę Daivą Molytę-Lukauskienę kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.
Sigitas Birgelis: Nebe pirmą kartą dalyvauji mūsų krašto Poezijos pavasario renginiuose. Ne vienas punskietis Tave prisimena. Papasakok, kaip jaučiasi dzūkė iš Valkininkų, kurią gyvenimas nubloškė prie jūros.
Daiva Molytė-Lukauskienė: Iš tikrųjų gimiau ir augau Dzūkijoje, Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietėje (dabar – Naujieji Valkininkai). Dailės mokiausi Kaune, vėliau Vilniaus dailės akademijoje, įgijau vizualinio dizaino komunikacijų menų bakalauro ir menų magistro laipsnius. Prie Baltijos jūros – Klaipėdoje ir Nidoje – gyvenu ilgiau nei 24 metus.
Kartais pajuokauju, kad vaikystėje girdėdavau, kaip ūkia pravažiuojantys traukiniai (net laiką kieme žaisdamos su draugėmis žinojome pagal traukinių tvarkaraštį), o dabar, vaikštinėdama Nidos ir Klaipėdos uostuose, išlydžiu ir sutinku praplaukiančius laivus…
Eilėraštis gimsta vienatvėje. Jis kartais prasiveržia visai netikėtose situacijose. Jei jo neužrašysi, nuplasnos lyg paukštis. Kokią reikšmę Tau turi poezija?
Nežinau kodėl, bet šiandien mano ausyse skamba žodžiai: „gyvenimas tai ne poezija, o kartūs prozos kūriniai“. Bet ji yra, ji šalia, ji mumyse, ji dalis mūsų gyvenimo, užrašyto baltame popieriaus lape, senoje, nugeltusiais lapais knygoje, pargabentoje knygnešių spaudos draudimo metais. Ji žaisminga, koketiška ir tragiškai liūdna, kartais realistiškai pragmatiška. Keliaujanti iš vieno laikmečio į kitą, neišnykstanti ir nesunaikinama. Tokia ji – poezija, dosniai duodanti ir pareikalaujanti duoklės.
Kaip tapai poete?
Kartais gyvenime nutinka taip, kad kūryba tampa vienintele galimybe išklysti į tam tikrą užmaršties lauką, tolstant nuo negatyvo, kuriant įsivaizduojamą pozityvą arba pragmatišką realizmą baltame popieriaus lape. Gal galėčiau atsakyti savo rašomo kūrinio herojės žodžiais: „Rašau, kad užrašyčiau savuosius jausmus, mintis, kad surašyčiau viską, kas šiuo metu tūno manyje ir yra šalia, nes esu rašytoja, kuri turi atrasti laiko šiam veiksmui, be kurio gyvenimas praranda daugybę prasmių, paslėptų giliai savyje, kurios tūno tarsi sirpstančios votys ir prasiveržia ugnikalniu…“
Esi ne tik poetė, bet ir profesionali dailininkė.
Esu baigusi Vilniaus dailės akademiją, Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą. Prieš tai teko krimsti dailės mokslus Kaune, tuometiniame Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Pirmoji mano darbovietė buvo Maironio lietuvių literatūros muziejus. Dirbau dailininke ir apipavidalindavau parodas, kurias paruošdavo literatūros mokslo darbuotojai. Tokia buvo pradžia. Pažintis su knygomis, kurios tuo metu atkeliavo iš užjūrio, Stasio Santvaro bibliotekos, išeivių poetų, rašytojų knygos ir leidiniai, buvo didžiausia vertybė ir atradimas ne tik man, jaunai specialistei, bet ir visuomenei, kuri domėjosi šia sritimi. Muziejų aplankydavo daugybė įdomių asmenybių. Pamenu, kai kabineto duris pravėrė legendinė Kauno dramos teatro aktorė Rūta Staliliūnaitė. Trumpas, bet įsimintinas pokalbis iki šiol išliko atmintyje. Poeto Bernardo Brazdžionio viešnagė Atgimimo laikais sukėlė tikrą poezijos gerbėjų audrą.
Kurią savo parašytą knygą mėgsti labiausiai?Kurias pati iliustravai?
Neparašiau dar savo mėgstamiausios knygos. Pirmieji mano eilėraščiai buvo išspausdinti „Moksleivyje“, vėlesni 1991-ųjų „Poezijos pavasario“ almanache.
Iliustravau visas savo knygas. Pirmoji, „Natiurmortas su gudobelės šaka“, – raudona, „Baltas kvadratas juodame fone“ – juoda, knygos „Persodintos gėlės“ viršelyje dominuoja spalvos, „Baltojo kiro giesmynų“ viršeliai – balti. Tai vidinė kelionė iš vienos knygos į kitą.
Viskas, ką darau, man yra svarbu. Visi menai ir ne menai, darbai, kuriuos dirbu, yra lygiaverčiai. Tenka sudėlioti autoritetus ir prioritetus. Norint kurti ir sukurti ką nors svarbaus, neužtenka tik įkvėpimo. Tačiau kai rašau, nepiešiu, o kai piešiu – nerašau.
Ar tenka dalyvauti užsienio literatūros renginiuose?
Nesu dažnas svečias užsienio literatūros renginiuose, nors pakeliauti po svečias šalis tenka. Ir galėčiau teigti, kad tai yra literatūrinės kelionės. Pernai vasarą kartu su IBBY organizacijos nariais keliavome per Angliją. Svečiavomės Viljamo Šekspyro gimtinėje, Stradforde prie Eivono, jo gimtajame name, taip pat aplankėme Švč. Trejybės bažnyčią, kurioje klasikas yra palaidotas. Aplankėme su anglų rašytojos Beatrix Potter, vienos pirmųjų ir garsiausių paveikslėlių knygų kūrėjos ir iliustratorės, gyvenimu ir kūryba susijusias vietas. Mano naujausia pasakaičių vaikams ir ne vaikams knyga „Kaip kiras gintarus rinko“, kuri turėtų pasirodyti šių metų pabaigoje, kuriama pasisėmus kelionės įspūdžių – su vaikiškomis iliustracijomis. Ant mano stalo guli Frances Hodgson Burnett knyga „Paslaptingas sodas“. Praėjusią vasarą apžiūrėjome Great Maytham Hall namą, kuriame gyveno rašytoja, vaikštinėjom po sodą, įkvėpusį autorę parašyti to paties pavadinimo knygą, sėdėjome prie paslaptingos akmeninės tvoros, kurioje matosi buvusių vartelių žymė. Rodos buvo galima pajusti pagrindinių knygos herojų alsavimą.
Poetas neturi gyventi vien prisiminimais. Jis turi kurti ir judėti pirmyn. Skirtingai nei aktorius be vaidmens, rašytojas gali sėdėti atsiskyręs ir užsidaręs tylioje vienutėje, ir rašyti, kurti, piešti. Gyventi tarp knygų. O vėliau pakilti ir keliauti. Arba paspausti mygtuką kompiuteryje ir …
Kaip Tau patinka kitų kūryba? Ką mėgsti skaityti?
Naujai išleistas lietuvių poetų knygas stengiuosi perskaityti visas tas, kurios yra geriausios, kurios tarsi magnetas įtraukia ir nepaleidžia, kol jų neperskaitai. Tai savotiškas gyvenimo būdas. Kai atėjusi į knygyną ar biblioteką nejučia tiesi ranką ir skaitai senų ir jaunų, žinomų ir nežinomų autorių leidinius. Tačiau yra mylimiausios knygos, kurios puikuojasi garbingoje mano bibliotekos vietoje ir panorėjusi galiu jas bet kada skaityti. Tai labai įvairūs kūriniai –literatūros, dailės knygos ir albumai. Seni ir nauji leidimai. Turiu seną 1938 m. Friedricho Nietzscheʼs leidinio „Šitaip kalbėjo Zarathustra“ kopiją. Ir ją vartau dažniau negu naujai 1991 m. išleistą F. Nyčės „Rinktinių raštų“ tomą. Toje senoje kalboje, sunkiai perskaitomame rašte yra daugiau paslaptingumo. Dabar sklaidau senuosius „Poezijos pavasario“ 1966,1967 m. almanachus. Nelyginu su pastarųjų metų.
O mano mylimiausi poetai buvo ir yra Martynas Vainilaitis, Judita Vaičiūnaitė, Onė Baliukonė, Sigitas Geda, Algimantas Baltakis. Tie, kuriuos galiu pavadinti mokytojais. Juos visus sutikau savo gyvenimo kelyje, saugau jų parašytus laiškus. Tačiau negalėčiau tilpti tik į jų vienų kūrybinį lauką. Šalia atsistotų kitos kartos kūrėjai, bičiuliai, pažįstami ir ne. Jie tikrai yra gerai žinomi autoriai lietuvių ir pasaulio literatūriniame kontekste.
Ačiū už pokalbį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
