Partizanui Jurgiui Krikščiūnui atminti
Kai mano tėtis leitenantas
Klajojo Rusijos keliais,
Tada sutiko jis mergaitę
Ilgais kaštoniniais plaukais.
Samaroje, ant Volgos kranto,
Gimiau po karo aš tuojau,
Tik nežinojo motinėlė,
Kad antras karas mus išskirs.
Į tėviškę skubėjo tėtis,
Į laisvą šalį Lietuvon,
Mama man lopšines dainavo
Visom jai žinomom kalbom.
O kai sesutės atsirado,
Tai krykštėme namie smagiai,
Paskui lydėjo mokslai, knygos
Ir kario pareiga šventa.
Ir štai lemtis – antrasis karas,
Netekom tėvo mes anksti,
Ir universitetas uždarytas,
Nebėr mums vietos namuose.
Mama ir sesės pasitraukė
Į Vakarus toli, toli…
Aš kankinausi vienas ir apleistas
Giliam NKVD rūsy.
Tikėjausi, išeisiu ir gyvensiu,
Tikėjau, mokysiuos toliau,
Bet Prienų miškas tapo guoliu,
O Ąžuolas ir Žaibas man draugais.
Aš taip mylėjau sesės sūnų Rimvydėlį,
Nuo priešų kulkų gynė jis mane,
O mylimosios laiškus, mintinai išmokęs,
Sudegindavau laužo ugnyje.
Pasauliui dar norėjau pasakyti,
Kad mes gyvi, nors tūnom po žeme,
Bet Punsko kalvos tik aidėjo,
Kai šaudė laisvę svetimi.
Bet ir dabar, po daugel metų,
Girdžiu lietuviškas dainas,
Džiaugiuosi, kad laisva Tėvynė,
Kad krykščia vėl linksmi vaikai.
2019-01-07
Rita Pauliukaitienė
