Prieš karų, daug metų prieš, o gal ir po jo,
Šaltyšaujanc Krakauckui,
Šašom padvadom du kunigai
Metų metais kalėdoj Ožkinius.
Stroki mes, vaikai, mokinomės poterauc.
Apsibrydo šaltyšui prašyc, neprašyc:
Pas vienų, girdzi, bričkos nėr,
Kitas, jei rogiakelis – važo neturi.
Pas Pajaujus, sako, apsikumeliavo kumelė.
Pas Bobinus – nepakauscyci žiemai arkliai.
Kalėdodavo šašos padvados. Viena kunigų vežė.
Pacys gerausi arkliai su zakristijonu ir furmonu.
Užaidavo stubon susišylc, o gal kiaušinių šviežų.
Antra padvada rugių ar avižų iš namų gaudavo.
Traca – prisikraudavo durpių ir šaudų.
Agurkių sodzus tai daugiausia duodavo
Ir gyrėsi tuom tarp visų parapijos kaimų.
Tarp visų ir kunigas bažnyčoj kartojo,
Kad nabažni Agurkių Krakauckai
Kunigui duoda valgyc gardzausiai.
Ožkiniuose prastų žmonių daug buvo.
Nerūpėjo niekam tųsyk nei kiek,
Kad kunigų jie beveik laiko dzievu.
Jei kalėda aplenkdavo vienų ar kitų,
Sarmata kokia prieš kaimynus ir parapijų visų.
Už vokieco, kap prūsas atėjo,
Puncko bažnyčų uždarė aklai.
Pasikeitė laikai, vietoj krapylo – bizūnas ir rapnykas.
Per frontų sudegė Agurkių Krakauckų trobesiai,
O Pajaujai… bet apie juos gerai, arba nieko.
