Savo mintimis apie skaitytas knygas pasidalino „Aušros“ žurnalo redaktorė, LLB valdybos pirmininkė, lietuvių kalbos mokytoja Irena Gasperavičiūtė: „Paskutinė knyga, kurią skaičiau – tai Vandos Juknaitės „Šermenys“. Kodėl Juknaitė? Esu skaičiusi jos „Išsiduosi. Balsu.“ Jaudinanti, jautri, skaudi – apie Vilniaus gatvės vaikus lūžio metais, tai yra tik atgavus nepriklausomybę. Kita vertus, esu klausiusi keleto jos paskaitų, todėl neabejojau, kad „Šermenys“ vertinga ir įdomi knyga. Nesuklydau. Tačiau tai ne atostogų pasiskaitymai. Ir čia padariau klaidą – išsivežiau ją atostogauti. Joje XX amžiaus kaimo tikrovė – sunki ir skaudi. „Šermenys“ pavadinta neatsitiktinai – ten tikrai daug šermenų. Ar verta skaityti? Žinoma, verta, yra autorių, kuriuos visada verta skaityti, klausyti. Vanda Juknaitė tokia yra.
Bet jei klausi apie knygą, kurią rekomenduočiau visiems paskaityti – tai būtų Romo Treinio „Dziedas“ – čia atradimas prieš keletą metų irgi atostogų skaitymams. Beje, jos autorius, šios vienintelės knygos kūrėjas, nesulaukęs jos sugrįžtančios iš leidyklos, mirė. Savo draugams rekomendavau šią knygą, kas skaitė, nei vienas nenusivylė. Veiksmas vyksta Dzūkijoje – Lietuvoje. Knygoje trys lygiagrečios siužetinės linijos. Ir aišku knygos gale viskas susipina. Tikrai rekomenduoju visiems. Be to, mačiau, kad šiuo metu išparduodama ir ją galima nusipirkti labai gera kaina. Verta.“
O ką skaito knygomis apsikrovusi Punsko lietuvių kultūros namų choreografinio sambūrio „Jotva“ vadovė Kornelija Mauliūtė?
Kokią paskutinę knygą lietuvių kalba skaitei?
„Paskutinių“ skaitytų knygų lietuvių kalba turiu gal kokias 8, nes vienu metu skaitau jų po kelias. Tai priklauso, kokia yra vakaro ar laisvos popietės nuotaika ir ko reikalauja mano smegenys: atsipalaidavimo ir nuotykių ar žinių įgijimo, ar jų pasitikrinimo. Dažniausiai skaitau knygas istorine, mitologine tematika su nuotykių, detektyvų, atradimų ar „sąmokslo teorijų“ prieskoniu. Taipogi visada dievinau mokslinę fantastiką (kuri šiais laikais jau tapo nebe fantastika, o realybe), asmens saviugdai ir neuromokslų įtaką aprašinėjanti literatūra taipogi man nesvetima. Turiu begalę susidomėjimų, todėl knygos yra mano pagrindiniai „žinojimo“ šaltiniai. Turiu namie nemažą biblioteką (didžioji dalis paveldėta po tėvelio mirties), todėl norimos literatūros visais man rūpimais klausimais turiu pakankamai, kad galėčiau tyrinėti ir laikotarpius, kada jos buvo parašytos. Turiu tokių knygų, prie kurių grįžtu nuolatos kas kažkiek laiko. Minėjau, kad mėgstu istoriją (meno ir mokslo istoriją taip pat), tai mano paskutinė knyga, prie kurios grįžau – I. Caldwell ir D. Thomason „Ketverto taisyklė“. Tai dviejų jaunų amerikiečių knyga, kuri 2004 m. tapo pasauliniu bestseleriu.
Kodėl ją pasirinkai?
Ją pasirinkau neseniai, nes norėjau prisiminti, kuo ji baigėsi… Kadangi tuo metu skaičiau populiariojo mokslo knygą apie ezoteriką ir tuo pat metu žiūrėjau istorinės fikcijos serialą „Da Vinčio demonai“, tai prisiminiau šią knygą, kuri anksčiau mane sužavėjo ir tiesiog norėjau prisiminti, kuo ji baigėsi.
Apie ką ji?
Painaus ir komplikuoto siužeto romanas pasakoja apie keturių Prinstono universiteto studentų senovinio rankraščio tyrinėjimus. Keturi gabūs Prinstono universiteto studentai imasi tyrinėti paslaptingą XV a. kūrinį „Hypnerotomachia Poliphili“. Šiame retame tekste (o tai realiai egzistuojanti knyga) įpinti slapti šriftai, atskleidžiantys, kur ieškoti paslėptų Romos lobių. Patikėkit, tai tikrai geriau, negu D. Brown’o „Da Vinčio kodas“. Nes tenka pasukti galvą ir prisiminti, ar iš naujo patyrinėti meno istoriją, atsiversti mintyse tam tikrų epochų žinomų dailininkų, architektų ar mistikų darbus, kūrinius, prisiminti politinius, religinius ar socialinius gyventojų santykius Romoje ir Europoje. Labai gera knyga. Sunku nuo jos atsiplėšti, kai pradedi skaityti. Panašiai, kaip U. Eco „Fuko švytuoklė“.
Kam rekomenduotum ją paskaityti?
Rekomenduoju ją visiems (paaugliams ir moksleiviams taipogi), kuriems įdomu nuotykių ieškoti ten, kur, atrodo, jų nė negali būti. Kur atrodo, kad nuobodulys karaliauja. Nes ta knyga priverčia pažiūrėti kitaip netgi ir į savuose namuose kabantį paveikslą ar močiutės maldynėlį. O, beje, moksleiviams ji naudinga gali būti besimokant istoriją. Visai kitaip galima pradėti žiūrėti į „nuobodžias vadovėlio datas“, kai perskaitai šią ir panašaus pobūdžio literatūrą. Beje, galiu paminėti, kad turime ir lietuvių autorių, kurie rašo panašaus žanro knygas, romanus. Žinoma, viena garsiausių – K. Sabaliauskaitė ir jos „Silva rerum“.
Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
