Akmenukas atsitrenkė į dulkėtą plastikinį sunkvežimuką. Avarija! – jiedu riktelėjo. Vienas stvėrė už metalinio krautuvo, o kitas, atkartodamas statybvietėse girdėtus garsus, traukė vilkiką. Turbūt nekreipė dėmesio, kas vyko aplink juodu. O visai netoliese pešėsi balti gaidžiai, vištos kudakavo iš laimės, sudėjusios kiaušinius, Brisius lojo ant pravažiuojančio dviratininko. Ir vėl tas dvaro baronas suka į parduotuvę. Jo pirkinių sąrašas nesikeičia nuo neatmenamų laikų. Kiek kieno atmintis leidžia, tiek jis kiekvieną kartą perka pilną maišą šviežios duonos kepalų. Vyras neiškalbus, tad ir jo ūsuotų lūpų niekas niekada nėra matęs. Viskas sutvarkyta, galit važiuot, – tarė pirmasis. Burnyte išdavęs užvedamos mašinos garsus, nudūmė į aukštą žvyro kalną.
Nuo kalno traktoriumi važiavo tėtė. Ir vėl partempia tuščią vandens bačką. Vasara darosi karštesnė, o gyvuliai vis daugiau nori gerti. Jiedu iš traktoriaus garso žinojo, kad tėtė parvažiuoja. Be žodžių susikalbėjo. Paliko savo nebaigtas smėlio garažų statybas ir nudūmė prie namo laiptų. Ten laukė išlipančio iš traktoriaus tėtės, kuris tuoj paleis žarną į bačką ir pumpuos šaltutėlį šulinio vandenį. Tai reiškė, kad mažiausiai valandą jiedu galės karstytis ant įkaitusios metalinės bačkos. Įsivaizduos, kad arkliu joja arba motociklu dumia asfaltuotais kaimo keliais. Vaizduotė leis pasinerti net į niekada gyvai nematytų dangoraižių plotus, kuriuos atstos šalia bačkos tėtės suvirintos kibirams vežtis pritaikytos grotos. Paskui nuims guminį dangtį ir stebėdami gurguliuojantį vandenį klausysis savo balsų aido. Tik vėliau išsigąs už jų stovinčio senelio, kuris lyg iš pasalų ims ir paklaus: O ką čia darot? Kojos net sulinks, bet žaidimai tuo nesibaigs.
Jiedu nubėga pas tėtę:
– Tėteee, galim pasiimti virvę sūpynėms pasidaryti?
– Galit.
Jiedu žinojo, kad tėtė sutiks. Jis beveik visada su viskuo sutinka. Beveik. Abu nubėga į svirną ir nutveria pilkas, apšiupėjusias virves. Konstruodami savo svajonių sūpynes, mato, kad jiems dar vienos ilgos lentos trūksta. Negi eis klausti tėtės? Ne. Patys patyliukais nubėgs už tvarto, kur guli sukrautos visokiausios lentos ir ieškos vienos iš prastesnių, bet ne pačios prasčiausios, kad nesulūžtų. Tvirtindami ant virvės lentą, pastebi ateinantį tėtę.
– Pasiėmėm šitą lentą, – iš karto jiedu pasako.
– Gerai, – atsako tėtė ir, patikrinęs surištų virvių stiprumą, grįžta prie savo darbų.
Žaidimai ant senos obels trunka visą mielą dieną, kol neateina vakaras ir laikrodis nerodo pusės penkių. Jiedu žino, kad dabar galima eiti tėtės prašyti po melžimo nuvažiuoti prie ežero. Ežeras tyvuliuoja toli. Patys nei nueis, nei nuvažiuos. Be suaugusiojo į vandenį nė kojos. Sukaupę visą drąsą, ieško tėtės tvarte. Pirmiausiai pasistumdo, susiginčiję, kuris išdrįs užduoti klausimą tėtei, o paskui, jau sutarę, nuryja seiles.
– Tėteee, galėsim po melžimo nuvažiuot prie ežerooo?
– Pažiūrėsim.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Šaunuolė Jurgita!