Ak, kur dingot, giedros jūs gi, pavasario dienos,
Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus,
Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm?
Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom,
Ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam,
Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas.
Visi atsimename, kaip kadaise mokykloje akimis lesėme Kristijono Donelaičio Metų eilutes. Iš tiesų tas mūsų teksto lesimas priminė kiemo žvyrą kapstančių vištų ir neaiškių gyvių lesimą. Tuomet atrodė, kad nesąmonė tokius kūrinius skaityti, bandyti analizuoti, o po to dar kelias eilutes atmintinai išmokti. Tik viena buvo aišku – tai lietuvių kūrinių kūrinys, klasikų klasika ir reikia su juo susipažinti. Nėra nė vieno, kurį būtų aplenkęs malonumas jį skaityti. Visgi mažasis protelis daug dalykų negalėjo aprėpti, suprasti ir sudėlioti į tinkamus stalčius. Net ir vėliau, kai paauglio mąstymas imdavo tobulėti, Donelaitis irgi netapo draugu.
Ek, dabar skaitydamas Metus imi mėgautis poema ir suprasti kadaise iš kosmoso ištrauktus žodžius, metaforas, palyginimus ir daug kitų pagražinimų, kuriems įvardyti asmeninio žodyno pritrūksta.
Ek, dabar, kai saulė rytais nepajėgia aukštai pakilti, kai vos per pietus nubraukia kluono kraigą ir nušluoja nuo aukščiausių beržų gelsti pradėjusius lapus, imi ilgėtis vasaros linksmybių, kurios taip vaizdžiai aprašytos Donelaičio kūrinyje.
Ek, imi suprasti, ką aną dieną toks šviesiaplaukis Mindaugas turėjo omenyje, kad Metais galima medituoti. Įsėdus į mašiną ir pasileidus Metų garsinę knygą galima protiškai atsipalaiduoti. Ek, tas žodžių rišlumas ir skambėjimas…
Ek, tie svetimai artimi žodeliai… Ne vieną ir ne du rasi vartojamą mūsų šnektoje. Ir kaip širdį paglosto, kaip pamalonina šito krašto savotišką dzūką. Donelaitis tampa artimesnis, toks savas, ne toks neaiškus, kaip sakydavo studijų draugai. Ek, skaityti Metus garsiai yra gera liežuvio mankštinimo ir kalbos lavinimo pamoka. Dabar galvokit, ką norit, nes ir aš panašiai galvojau kaip jūs. O dabar …ek, nedyvykitės, kalbas girdėdami tokias.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl