Vienuoliktą dieną atsitrenkė į suakmenėjusius soboro laiptus. Aplukštentos baltos sienos dvokė pripuvusiais javo grūdais. Kampe supūsti pelai nekviesti lipo prie jos vyšninės suknelės. Kukliai sudėjusi rankas spaudė delnuose rankinę. Šį kartą naują. Vienintelę tokią, kokios neturėjo nei viena jos draugė. Jų buvo trys. Visos pasipuošusios baltomis, pačių siuvinėtomis apykaklėmis. Visa tai dėl jų – berniukų iš Varnių.
Gamta dar tik budo. Nekvepėjo nei žiedais, nei pumpurais, bet sparčiai dygstančios žolės daigai skubėjo pasitikti baltus balandžius. Iki gegužiukų buvo likęs pilnas mėnuo. Gegužinių pramogos atrodė tokios tolimos, jog jaunimui nesinorėjo jų laukti. Laisvės alėja nesiruošė išdavystėms, o tik balandžio pirmosios sutiktuvėms. Mergaitės kantriai lūkuriavo iš paauglystės spėjusių išlipti jaunikių.
Laukė tolimas kelias. Laimei, nereikėjo žingsniuoti per ilgą tiltą. Kad ir kaip viliojo tylios Neries bangos, ledinis upės vanduo nupurtydavo net ir didžiausią rajono drąsuolį. Į gražius trijų aukštų namų langus atsitrenkė saulės spinduliai. Vakarėjo. Skraidantys nematomi pūkeliai kibo prie trumpų plaukų. Rankomis sukirtę berniukai pasileido pasimatymų alėjos link. Besistumdydami priėjo kampinį kioskelį. Negi jie eis susitikti su panomis, neprakvipę lengvu dūmeliu. Akimis užkabinę praeivių žvilgsnius, priversti buvo padovanoti vieną kitą mirksnį. Ne jiems, o joms. Tuomet, atrodė, kad visas pasaulis po jų kojomis.
Nekantrus batelių trepsėjimas galėjo išduoti pačią nekukliausią mergaitę. Lengvai padažytas lūpas nuvalgė vidinis jaudulys. Iš toli matomi plevėsuojantys vaikinų švarkų skvernai reiškė artėjantį, ilgai lauktą pasimatymą. Vienas nekaltas laiškas pakeitė kasdieninę rutiną. Reikėjo pasimokyti kalbėti prieš veidrodį, bent tam vienam vakarui įprasti miesto damučių elgsenos gudrybių. Ne iš kelmo spirti buvo ir jie – vakaro vilkai. Šiek tiek pasikaustę, priėjo prie išrinktųjų panelių, pažvelgė į akis ir pabučiavo drebančių rankų pirštus. Ak, scena lyg iš amerikietiškos svajonės filmų.
Tą dieną Varniai tapo prabangos ir geros kilmės Žaliakalniu, pagrindinį išsilavinimą pakeitė inžinerinės studijos, o galvose pakibę kuklūs mediniai tėvų namai virto elitiniais mūrais. Nei vienas iš jų neatsinešė su savimi spalvoto paveikslo kukliuose rėmuose. Balandis jiems leido apsikeisti vaidmenimis ir nusikalti spalvotus rėmus su beverčiu turiniu.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
