Paskutinėmis vasariškomis mėnesio dienomis buvo labai tvanku. Ore tvyrojo sukvėpuotas deguonis. Uždengtos akys vis tiek žiūrėjo į saulę. Paraitotos trumpos kelnės lipo prie suprakaitavusių kojų, kurios nesiruošė žengti nė žingsnio. Batai gulėjo nuspirti prieangyje. Basos kojos maitinosi žemės dulkėmis.
Kitapus upės ganėsi paklydusios avys. Apžėlusios, pilkos, mekenančios. Kojoms pabodo trepsėti vienoje vietoje. Ištroško įspūdžių. Paskendo šaltame vandenyje. Patiko joms būti kutenamoms nešamo dugnu smulkaus smėlio. Užkibo už nugrimzdusios gazuoto gėrimo skardinės. Supyko, nuspirdamos ją šiek tiek toliau. Pasigirdo klyksmas. Pėda paraudonavo, užmynusi ant aštrios stiklo šukės. Velniai čia jų prinešė. Žmogaus pavidalu.
Baltu pleistru papuošta pėda pulsavo. Skausmas neapsakomas. Upės dugne įstrigusi šukė vienodai sopa. Akis už akį. Ateis keršto valanda, bet koja pakiš sau koją. Nepašoks prieš vandens stichiją. Gal ir upė išdžius, bet ir pėda susitrauks nuo troškulio.
Nejaukaus vakaro tyloje degė laužas. Viena ugnies liepsna rijo kitą. Mažesnes didesnės, o didesnes pačios didžiausios. O gal ten tik jų nepažintas šokis? Aitvaras už kampo kikeno. Aplink laužą sėdėjo kelios dešimtys pirštų. Vieni laikė suspaudę rūkstančias cigaretes, kiti maigė plastikinius butelių kamštelius. Plaukė kalbos apie mokslo metų pradžią, naujas-senas knygas, prabangias kuprines, naujutėlaičius sportbačius, aukso žiedus, naujos laidos išmaniuosius telefonus, skaniausią vasaros kokteilį, svylančių padangų kvapą, nelegalius šokius draustinyje. Rankos išsidalijo po medinį iešmą ir ėmė mauti ant jų nežinomos kilmės dešreles. Kraujavo bliaunančio gyvulio begarsiu balsu.
Ausys mokėjo pagauti bet kurį nereikšmingą garsą, pasakojimą be turinio, bevertį naratyvą. Už kalnelio degė tūkstančiai medžių. Liepsnos šlavė avių pavargusias kanopas, laižė pasėtus maišelius nuo riebalais pasruvusių dešrelių. Darėsi vis tyliau ir vis tvankiau. Akys, ausys, kojos ir pirštai toliau nekaltai laikė ką tik sužeisto medžio atšaką. Raudonis dengė dangų, o kitapus upės nemirksinčios akys mėgavosi akimirka.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Įdomus pasiskaitymai. Bravo Jurgita, sugebi gražias pasakas sukurti.
Visi Jurgitos straipsniai labai įdomūs.
Puikus pasakojimas,turtingas ir spalvingas žodynas. Išties Aukštybių Valdovo apdovanota straipsnio autorė,- tad ačiū Jurgitai už pateiktus rugpjūčio prisiminimus.