Aname kaime melioracija aplenkė padūkusių gyventojų teritoriją. Kas galėjo tikėti, kad neskustų barzdų vyrai, laikę save vienais pažangiausių, kvatos iš nepavykusio tėviškės laukų subraižymo. Nesinorėjo jiems ardyti natūralių vandens telkinių, kurie rudenį patvindydavo pačias klampiausias balas, o pavasarį prišaukdavo pulkus laukinių ančių. Be to, turėdavo nepakartojamas žiemas. Tikras, ne knygines.
Skardinė nučiuožė ledo paviršiumi ir atsimušė į kliudžiusį kietą batą. Tai buvo kaimyno žieminių klumpių (taip sakydavo draugai) kulnas, nesąžiningai užbaigęs antrą žaidimo raundą. Pasigirdo pastorintų balsų baubimas ir kurčias nukritusių medinių lazdų garsas. Ant ledo gulintys sušalę vandens kristalai pakilo keliais centimetrais į viršų. Tikrų kaimiško ledo ritulio aistruolių emocijos.
– Tomai, kiek galima! – sušuko Kostas ir nusitraukęs nuo galvos spalvotą kepurę sviedė į draugo pusę.
Likusieji sustoję juokėsi. Nebuvo kada rūkyti. Reikėjo susikaupti ir užbaigti dienos žaidynes. Laimėtojai buvo vieni, o prizo nei vieno. Net nesusilažino.
Kitos dienos rytą speigas davėsi per visus žmogaus kaulus. Neverta susikausčius stovėti. Griebęs storiausias tėvo pirštines ir gerokai padėvėtą vilnonę kepurę, patraukė svirno link.
Atsidaręs dureles pagriebė pačiūžas ir nukulniavo už kalnelio. Ten jo laukė šviežias, neužsnigtas ledas. Užmiršo, kad lauke gerokai virš penkiolikos laipsnių šalčio. Adrenalinas šildė kūną vien nuo minties, kad netrukus pasileis į užšalusio vandens tolius. Iš tikrųjų tie toliai siekdavo trečio kaimyno iš dešinės laukus ir pirmo iš kairės kiemo pastatus. Ir to pakako, kad jaunuolio fantazija viską jam perduotų lyg per padidinamąjį stiklą. Ilgai vienas neužsibuvo. Prisijungė kaimynė, tikėdama pirmiau už draugą pasiekti užšalusių balų karalystę. Ledo paviršius buvo išraizgytas kaip močiutės megztinio siūlas. Vakarykštis planas nuėjo niekais.
– Ak, ir vėl pavėlavau… – kumštį suspaudė Elena. Nebuvo prasmės pykti. Žinojo, kad ilgas naktinėjimas svajonėse baigsis taip pat, kaip ir kiekvieną dieną. Užsirišo stipriau šaliką ir nučiuožė tolyn, nepaisydama draugo nesibaigiančių raizgalynių meno.
Medžiai braškėjo nuo šalčio, neleisdami pagalvoti, kad galbūt po keliasdešimties metų neliks nei tų baisių užšalusių durpynų, nei žemų temperatūrų. Ir tie du čiuožėjai, ir tie šeši ledo ritulininkai, kurių kojose energija niekada neišsekdavo, o snarglys po nosim nekėlė tėvams panikos, net nesapnavo, kad galbūt jų jaunystės šėlsmo daugiau nepavyks pakartoti jų anūkams.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
