Po poros dienų vakarojom su Paulium ir Albinu Bernotu. Šiais laikais jau net nesmagu prisipažinti, bet vyko trijų poezijos vakarėlis. Patys sau. Tai buvo 1968 metais, vasario 2. Išliko Pauliaus autografas ir Albino prierašas prie vieno eilėraščio, kuris „Pergalei“ jam pasirodė netinkamas. Neseniai buvau aptikęs Anatolijaus Žigulino eilių knygelę „Poliarinės gėlės“. Tai pirmoji rusų poeto, grįžusio iš lagerio, poezijos knyga. Man ir dabar jos gaila, šitos plonos knygelės: keliavo per rankas, paskui pateko pas Vytautą Mačiuiką ir kažkur prapuolė. Norėjau sudominti svečius ir paskaityti Žigulino eilėraščių. Paulius užprotestavo, jokių čia ruskių, turim savų, bet perkalbėjom, kad vieną paskaitysiu. Lagerinį ir lietuviška tematika – „Marta“. Užsirūkęs atlaidžiai šypsojosi, pasiruošęs nueit virtuvėn ir per žarnelę patraukt berūgstančio obuolių šermukšnių vyno („čia tai poezija…“). Kai įpusėjęs perskaičiau: „Ona iskala žemliakov,/ Ona prosila: – Otzovites. –/ I povtoriala: / Labas rytas… –/ Ja ne slychal pečalnei slov.“, Paulius susijaudinęs stvėrė knygą, atsivertė viršelį, perskaitė dar kartą pavardę, pasižiūrėjo į fotografiją ir prapliupo: koks gi tau čia ruskelis, čia lietuvis, tikras lietuvis, gal iš tremtinių, koks čia Anatolijus, tai tikriausiai Antanas Žigulis, lietuvis… Aiškiai matau… Jau po eilinio apsilankymo į virtuvę, Paulius sėdėjo susikaupęs lyg su kažkuo rokuodamasis ir tyliai kartojo: Ma ga dan, Ma ga dan, Ma ga dan. Skamba kaip lietuviški varpai… Lietuvių ten tiek buvo, kad galėjo ir cerkvių varpų skambėjimą sulietuvint, jopštvajmatj… Parašiau apie Čikagą, lietuvių antrą tėvynę, va ten, tuos sibiruos, tai buvo tikri lietuviai… Norėjo mat Sibire padaryt lietuviams tėvynę, a-chuja… Reikėtų ant Sibiro žemėlapio užrašyt: lietuvių kaulų tėvynė…
Paulius tikrai žinojo, kad meilė augina jėgas, o sielos pasaulio vartai visada turi būti atviri bičiuliams. Jis tikėjo pats savimi ir giliai viską išgyvendavo nieko neįsileisdamas, bet visada palikdamas visiems vietos šalia. Taip ne vienas apsigaudavo, bet jo apgauti negalėjo. Turėjo savo sieloje dainuojančių vėlių suolelį, neilgą, bet didžiai prasmingą: Antanas Vienažindys, Maironis, Miškinis, Salomėja Nėris išsiskirdavo iš visų kitų. O kiti buvo poetai. Mokėjo ir gražiai sugiedodavo „Marija, Marija…“ Retai kada užgiedodavo, bet užgiedodavo, lyg pasišviesdavo savo išgyvenimams. Gražiai sugiedojo ir per vieną poezijos pavasarį Pažaislyje prie laužo, kai poetų elitas su Kauno valdžia atokiau sėdėjo prie apkrauto stalo. Užgiedojo pusbalsiu įsižiūrėjęs į blėsuojančias laužo žarijas. Buvę prie laužo nejaukiai jausdamies šalinosi. Kažkur pro šalį skrajojo Vilija Šulcaitė, baudėsi ką nors nuo valdžios stalo nugvelbti vietiniams poetams pasivaišinti Petras Keidošius, striksėjo Aleksys Churginas, bepročiais visus vadindamas, priėjęs artėliau prie giedančio Pauliaus prisijungė Aleksas Dabulskis…
Paulius niekada nekalbėjo apie tai, ko nežinojo. Kartą jį, kaip poetą kareivį paprašė patriotiškai pakalbėti rašytojų susirinkime, pasmerkti Borisą Pasternaką. Ai, gerai, duokit tą romaną, greit pervarau… ir pakalbėsiu. Bet B. Pasternako romano „Daktaras Živago“ niekas ne tik nebuvo skaitęs, bet ir regėjęs. Paulius griežtai atsisakė: kalbu apie tai, ką žinau, ko nežinau, apie tai tyliu… Jei ko nesuprantu, tai man ne menas, ten nieko neieškau ir nenoriu nieko atrasti. Man gana Dešimties Dievo įsakymų, o kitam neužtenka ir baudžiamojo kodekso.
Jis giliai suprato žmogiškumo esmę, o tai ir buvo jo elementorius ir katekizmas, lydėję visais keliais: įgimtas atsakomybės jausmas, apmokėtas visu gyvenimu; sąžinė, žemiškos meilės akimirkos ilgesio giesmėse. Kaip gražiai jose Paulius Širvys kalbasi su Širviu. Šitaip einama iš dramatiškos tikrovės į laisvės kelią. Jis turėjo savo kelią. Kaip palaimą. Kartais atrodo, kad visas jo gyvenimas turėjo keistą seką, šventus veiksmus, pats sau buvo lyg prievolė kažkam kitam. Ritualas. Keista reglamentuota visuma. Jame glūdėjo lyg susipynusios kaimo žmonių etikos ir estetikos šaknys, trypiamos, bet vis gyvos. Kaip jautė medžius, augalus, stichijas, klausėsi versmių, debesų… Mokėjo gyventi savimi – apriboti save ir nebūti vienišu. Taip moka tik gyvenimus apglėbę pakluonių beržai.
Jis buvo beržas, beržas svyruoklis, nubraukiantis gailias rasas ir ašaras nuo skruosto. Pats sau. Kad kiti būtų laimingesni. Ir šypsotųsi.
Gyvenimo pamokos pagal Paulių Širvį (IV dalis)
punskas.pl
