Liškiavos kaimą, įsikūrusį netoli Druskininkų miesto, garsina Švč. Trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolyno ansamblis. Tai rokoko, vėlyvojo baroko stiliaus architektūros paminklas, kuris gražiai įsikomponavęs kairiajame Nemuno krante, ant Bažnyčios kalno (Bažnyčios g. 7, Liškiava, 65319 Varėnos r.). Liškiavos bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis nuo 1992 m. pripažintas kultūros paveldo objektu.
Viso Liškiavos architektūrinio ansamblio dominantė ir puošmena – Švč. Trejybės bažnyčia. Bažnyčioje įrengti 7 puošnūs altoriai. Išliko Varšuvos meistro Šimanskio 1899 m. vyskupo Antano Baranausko vizitacijos garbei įrengti vargonai. Vargonais grojo Konstantinas Čiurlionis (1851–1914), garsaus dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio tėvas.
Šventorius apmūrytas. Prieš pagrindines šventovės duris stovi šv. Agotos – saugotojos nuo gaisrų ir žaibų skulptūra, nes 1808 m. į bažnyčią trenkė žaibas, pažeidė kupolą ir sudegino stogą. 1996 m. kan. Valiaus Zubavičiaus rūpesčiu senoji šv. Agotos skulptūra perkelta į bažnyčią jos vietoje pastačius statulos kopiją, sukurtą skulptoriaus Alfonso Vauros.
Bažnyčios ir vienuolyno ansamblio medinė varpinė priskiriama istorizmui. Ją 1881–1884 m. pastatė vietos meistras Ignas Zdanavičius. Statinio projektą ir sąmatą sudarė Seinų apskrities inžinierius architektas Lipskis.
Vienuolyno pastatas dviaukštis, „T“ raidės plano. Su bažnyčia vienuolyno pastatą jungia siauras koridorius.
Bažnyčia statyta kaip Kosilos šeimos ir dominikonų mauzoliejus, išlikę laidojimams skirti požemiai.
Taip atrodo dabar šie įspūdingi pastatai, bet verta susisipažinti ir su šio architektūrinio paminklo istorija.
Liškiavos Bažnyčios kalno aikštelėje archeologai aptiko nedidelės XV a. bažnyčios liekanų. Kita bažnyčia buvo pastatyta XVI a. pradžioje. Nuo XVI a. antrosios pusės iki 1624 m. priklausė evangelikams reformatams. Liškiavos valdytojas Mikalojus Pranskevičius-Radziminskis parapijai 1629 m. paskyrė 12 valakų žemės. 1644 m. įkurta parapija. Nuo 1650 m. pradėtos rašyti metrikų knygos. Iki 1677 m. Liškiavos dvaro savininkas Vladas Jurgis Kosila nugriovė senąją, o jos vietoje pastatė naują medinę Šv. Jurgio kankinio bažnyčią (1846 m. nugriauta). V. J. Kosila su žmona savo Liškiavos dvarą 1697 m. dovanojo Seinų dominikonams, kad tie melstųsi už jų anksti mirusį vienintelį sūnų Florijoną.
1699 m. atvykę dominikonai Kosilos giminių buvo išvaryti. Teismas 1701 m. dominikonams grąžino Liškiavos dvaro turtus. Vienuoliai 1704–1720 m. pastatė vienuolyną ir mūrinę Švč. Trejybės bažnyčią. Priešais dviaukštį mūrinį vienuolyno pastatą su dideliais rūsiais pastatyta klėtis. Šalia buvo tarnų gyvenamasis namas, skalbykla, kiti ūkiniai pastatai. Prie vakarinio vienuolyno sparno buvo pastatytas forstorium – pastatas su dviem kambariais, skirtas vienuolių susitikimams su lankytojais ir giminėmis. Palei Nemuną pasodintas sodas ir užveisti daržai. Iškastuose tvenkiniuose veista žuvis.
Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo 1795 m. Liškiava atsidūrė Prūsijos valdžioje. Prūsijos valdžia, siekdama papildyti iždą, naikino vienuolynus ir savinosi jų turtą. Liškiavos vienuoliai turto neteko 1797 m. Apleisti pastatai pradėjo griūti. 1808 m. vienuolynas nukentėjo nuo žaibo sukelto gaisro.
Pagal 1812 m. Varšuvos hercogo Fridricho Augusto dekretą ir tais pačiais metais gautą popiežiaus Pijaus VII leidimą 1813 m. Seinų vyskupas perdavė bažnyčią Liškiavos parapijai, nors pamaldos bažnyčioje prasidėjo tik 1814 m. 1821–1823 m. bažnyčia suremontuota. Po 1829 m. kalkėmis užtepta sieninė tapyba. 1836 m. suremontuotas vienuolyno pastatas. Liškiavoje 1836–1852 m. buvo Lenkijos karalystės kunigų pataisos namai, kuriuose kalėjo kunigai demeritai, nesilaikę celibato ir kitų luomo reikalavimų.
Klebonas Ignotas Bartlinskis (1824–1898 m.) palaikė ryšius su 1863 m. sukilėliais, juos sužeistus priglausdavo vienuolyne, todėl 1864 m. buvo ištremtas į Sibirą. Grįžęs 1870–1874 m. klebonavo Liškiavoje. Tuo pat metu bažnyčioje vargonavo Konstantinas Čiurlionis (M. K. Čiurlionio tėvas). Būtent šioje bažnyčioje jis susipažino su Adele Radmanaite, su kuria susituokė 1873 m.
1864 m. ištremtas į Sibirą ir vikaras Vincentas Šulcas (1828–1868 m.; mirė tremtyje). Vikaras V. Girdžiūnas 1885 m. Liškiavos bažnyčioje pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus, giedoti. 1907 m. įsikūrė „Žiburio“ draugijos skyrius (pirmininkas kunigas Kazimieras Sederevičius), įsteigta biblioteka-skaitykla. 1912–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. 1920 m. Liškiava tapo valsčiaus centru. Tada vienuolyno pastate įsikūrė raštinė, parduotuvė, paštas, o po 1939 m. remonto – turizmo centras. Ten gyveno ir keletas internuotų kunigų iš Lenkijos.
1941 m. vienuolyno pastatas nacionalizuotas ir atiteko Alytaus komunalinio ūkio skyriui. Liškiavos klebonas Povilas Grablikas 1945 m. ištremtas į Vorkutą (mirė tremtyje). Vėlesnis klebonas Juozas Kriščiūnas taip pat ištremtas.
Vėliau įsikūrė čia aštuonmetė mokykla, kuri veikė 1946–1976 m.
1977 m. vienuolyno pastatai skirti „Lelijos“ susivienijimui: buvusius vienuolyno centrinius rūmus planuota pritaikyti pionierių stovyklai – poilsio namams. Visgi projektas pakeistas, nes dalis vienuolyno pastato atiteko klebonijai.
1989–2013 m. klebonu buvo Valius Zubavičius (vėliau perkeltas į Kauną). 1990 m. vienuolyno pastatas grąžintas Katalikų bažnyčiai. Laikui bėgant bažnyčia buvo restauruota (1990–1997 m.), o jos požemiuose įrengtas muziejus su mumifikuotais palaikais.
1999 m. dalis ansamblio perduota visuomeninei organizacijai „Liškiavos kultūros centras“, kuri vykdo turizmo, kultūros, meno plėtros programas.
Nuo 2020 m. iki dabar bažnyčioje tarnauja klebonas teol. lic. edukol. mgr. Vidmantas Striokas.
Liškiavoje jau teko pabuvoti man praeitais metais, bet tik pasivaikščioti aplink bažnyčią ir buvusio vienuolyno pastatus bei iš tolo pasigrožėti Liškiavos paliakalnio ir Nemuno pakrantės įspūdingais gamtovaizdžiais. Šiais metais gerų draugų iš Vilniaus Sigutės ir Sigito Valentukevičių dėka vėl teko lankytis Liškiavoje. Mat Liškiava tai gimtasis Sigito kaimas, kur užaugo, baigė pirmuosius mokslus. Dabar gimtasis namas, gražiai prižiūrėtas, tačiau stovi tuščias, bet ne visada… Mielai jį aplanko, poilsiauja Sigito ir jo sesers šeimos.
Kadangi kasmet rugpjūčio 24 d. (keliama į artimiausią sekmadienį) Liškiavoje vyksta šv. Baltramiejaus atlaidai, todėl ir ši draugiška išvyka suplanuota rugpjūčio 25 d.
Bažnyčioje mūsų laukė staigmena – priešais altorių išvydome išsirikiavusį Punsko Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios lietuvių chorą su vargonininku Eugenijumi Parakevičiumi. Kaip miela išgirsti Lenkijos lietuvius garbingai atstovaujančius mūsų bendruomenei Lietuvoje. Choras giedojo ne tik bažnyčioje atlaidų pamaldų metu, bet ir iškilmingoje procesijoje. Pasirodo, kad Punsko chorą į šv. Baltramiejaus atlaidus pakvietė Švč. Trejybės bažnyčios choro vargonininkė Rūta Kokienė.
Po pamaldų bažnyčioje vyko I tarptautinis M. K. Čiurlionio vargonų muzikos festivalio „Muzika sujungusi gyvenimui“ koncertas „Tėvo Konstantino vargonais“ (atlikėjai: Agnė Petruškevičiūtė Caldora, Pascal Caldora, Gabrielė Abromaitienė ir Lukas Abromaitis).
Buvusio vienuolyno kiemelyje visą dieną veikė amatininkų mugė, žiūrovus linksmino Kibyšių kapela „Senas sodžius“, Druskininkų kurorto kapela „Ratnyčėlė“ bei „Žėrintys akordeonai“ – akordeonininkai iš Ukrainos Ihor Misko ir Andrii Panasiuk. Susirinkę žmonės linksmai bendravo prie muzikos – kas šoko, kas kartu traukė dainą…
Oras buvo nuostabus, tad malonu buvo dar praleisti valandėlę, kitą gamtoje, įkopti į Liškiavos piliakalnį, apžiūrėti ten bokšto liekanas, iš aukštai pasigrožėti įspūdingais Nemuno pakrančių gamtovaizdžiais.
Liškiavos piliakalnis (kitaip yra vadinamas Liškiavos pilies kalnu, Raganos mūru arba Perkūno šventinyčia)yra stačiašlaitė kalva. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Nemunas, šiaurės ir vakarų pusėje yra daubos. Vakarinėje pusėje esanti apie 17 m gylio dauba piliakalnį skiria nuo Liškiavos alkakalnio. Šlaitai nuo Nemuno ir daubų pusės statūs, apie 30 m aukščio, nuo vakarų ir pietvakarių pusės nuolaidūs, apardyti, 6–7 m aukščio. Piliakalnio aikštelė pailga, 100 x 50 m dydžio. Jos pietvakariniame ir šiaurės vakarų kampuose išliko pilies bokštų liekanų.
1954 m. ir 1962 m. piliakalnį žvalgė Istorijos instituto darbuotojai. Senovės gyvenvietė tirta 1975 m. Piliakalnį 1962 m., 1975 m. ir 1977 m. tyrė Paminklų konservavimo instituto archeologinės ekspedicijos. Ištirtas apie 250 m² plotas. Kultūrinis sluoksnis 1,0–1,5 m storio. Rasta lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos, akmenų grindinių liekanų, gyvulių kaulų, kaulinių ir metalinių darbo įrankių, papuošalų. Piliakalnio vakariniame šlaite aptikta 0,6–1,25 m pločio duobių su degėsiais.
Piliakalnis naudotas nuo III a. pr. m. e. iki IX a. m. e. XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje ant piliakalnio pradėta statyti mūrinė pilis. Po Žalgirio mūšio ji neteko reikšmės, todėl nebaigta. Buvo beveik pastatytas pietvakarinis bokštas. XIX a. jis dar buvo 8–10 m aukščio, išliko 2,5–3 m aukščio siena, kuri 1962 m. užkonservuota. Pradėtas mūryti ir šiaurės vakarų bokštas, tarp jų iškastas griovys gynybinės sienos pamatams. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus. 1998 metais Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą ir paskelbė Liškiavos piliakalnį kultūros paminklu. Paminklo teritorijos plotas 50000 m².
Liškiavos piliakalnis 2020–2021 metais buvo sutvarkytas, iškirsta dalis krūmų ir medžių, kad galėtų atsiverti įspūdingas panoraminis vaizdas į tolumoje boluojantį nuostabaus grožio Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblį bei šalia tekantį Nemuną. Dabar Liškiavos piliakalnis su išlikusiomis pietvakarinio bokšto liekanomis – vienas populiariausių ir lankomiausių Lietuvos piliakalnių.
Gerbiamieji skaitytojai, jeigu bent kiek sudominau šia nuostabia vietove ir vertais dėmesio kultūros paveldo objektais ir paminklais, nesvarstykite ilgai, o pasitaikius progai apsilankykite čia, tikrai nesigailėsite.
Naudotasi Vikipedija
Onutė Virbylienė, punskas.pl
Autorės nuotr.
