Vieną karštą šių metų vasaros dieną su svečiais iš Lenkijos gilumos išsiruošėme aplankyti Dzūkijos. Pirma stotelė – Veisiejai. Tai vienas iš nedaugelio miestų, įsikūrusių ežero pusiasalyje. Lankome miesto skulptūrų parką, apžiūrime bažnyčią, prie Ančios ežero prigludusį dvaro parką, stabtelim prie esperanto kalbos kūrėjo L. Zamenhofo paminklo.
Palikę Veisiejus, automobiliais riedame į Druskininkus. Tai seniausias ir didžiausias Lietuvos kurortas. Pramogų Druskininkuose labai daug. Ne, neatspėjote – šį kartą mes ne į vandens parką ar sniego areną atvykome. Aplankome Čiurlionio paminklą, sustojame prie miesto centre įrengto muzikinio fontano, klausomės muzikos kūrinių, grožimės įspūdingu vandens, spalvų, muzikos ir šokių šou. Prie apversto namelio Vilniaus alėjoje susimąstome, koks būtų gyvenimas, jeigu viskas vyktų aukštyn kojomis, ką jaustumėm, jeigu galėtumėm lakstyti lubomis? Šis namas – ant stogo stovintis būstas, kuriame viskas apversta aukštyn kojomis – ir vonios kambarys, ir svetainė, ir miegamasis, ir visa kita.
Kiek pabuvę aukštyn kojomis apverstame pasaulyje, vykstame į miško muziejų. „Girios aidas“ – puiki vieta iš arti pažinti Dzūkijos gamtą, miško gyvūnus, vabzdžius, paukščius ir augalus. Muziejuje įrengti interaktyvūs žaidimai. Čia veikia ne tik nuolatinės ekspozicijos, bet ir papildomai rengiamos medžio drožybos, kalvystės, keramikos, gintaro darbų ir kitos parodos.
Paskanavę lietuviškų ledų (mūsų svečiams jie naujiena), paliekame Druskininkus ir judame Naujasodės kaimo link. Navigacija mums praneša, kad netrukus pasieksime kelionės tikslą. Sustoję automobilių stovėjimo aikštelėje, stebime aplinką. Šioje vietoje teko būti prieš 10 metų. Gerai prisimenu iš toli marguojantį vėjo malūną. Pamatome jį paėjėję keliasdešimt žingsnių. Dauguma skaitytojų jau suprato, kad atvykome į dailininko Antano Česnulio sodybą.
Mus pasitinka linksma muzika. Susimokame po keletą eurų už bilietus ir skubame pasigrožėti medžio meistro sukurtais darbais, jo skulptūromis. Iš tolo sparnais mums moja keturaukštis Antano suręstas malūnas. Šiame malūne per visus keturis aukštus – smulkesni menininko medžio drožiniai.
Šalia malūno – šulinys, ant kurio sėdi ponaitis, pilstantis vandenėlį ištroškusiems lankytojams.
Praėję pro malūną, pamatome akmeninę Rūpintojėlių sieną. Jos nišose – žymiausių Lietuvos dievdirbių, garsių skulptorių sukurti Rūpintojėliai – iš medžio, akmens, keramikos, net iš metalo detalių. Apžiūrime juos. Šiek tiek ilgiau sustojame prie mūsų kraštiečio Z. Knyzos padovanoto Rūpintojėlio.
Akį patraukia įvairūs meno kūriniai. Menininkas puikiai parinko vietas savo skulptūroms. Vienos jų vilioja į medžių tankmę, kitos sveikinasi nuo Ratnyčėlės kranto, trečios kalbasi su mumis. Prieš mus išnyra ant debesėlio sėdintis šventasis Petras, kuris žvangina dangaus vartų raktais ir ginčijasi su Gugiu ir Kukiu. Mat jie nepelnytai nori į dangų patekti.
Ratnyčėlės upelyje stovi medinis šventasis Kristoforas. Jis jau daug metų ant peties laiko kūdikėlį Jėzų. Pačiame parko centre mus pasitinka grėsmingas didžiulis medinis milžinas, sėdintis ant akmenų krūvos ir laikantis akmeninį kiaušinį. O štai šv. Jurgis kovoja su slibinu. Slibinas didelis ir baisus, šiurpokus garsus skleidžia. Staiga prabylantys įvairūs padarai sudomina visus, o vaikus dar ir pabaugina…
Toliau mus bando sužavėti šokėjos, griežia muzikantai, sveikinasi Žemaitės „Marčios“ bei Antano Vienuolio „Prieblandos“ kūrinių veikėjai.
Svarbią vietą menininko kūryboje užima istoriniai personažai. Dešinėje pusėje puikuojasi Mindaugo, Martyno Mažvydo ir poeto Justino Marcinkevičiaus medinės skulptūros. Ši kompozicija pavadinta pagal poeto draminę trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“. Čia įkomponuota ir Marcinkevičiui skirta skulptūra. Visi rankose laiko po vieną žodžio „Lietuva“ skiemenį.
Vienas naujesnių A. Česnulio kūrinių yra paminklas Maironiui.
Eidami toliau užsukame ir į Antano dailės galeriją, kurioje vyksta parodos. Tai parko šeimininko pasididžiavimas.
Su Antanu Česnuliu ilgiau teko pabendrauti prieš 10 metų. Tuomet jis mums detaliai papasakojo apie save ir savo sodybą. Jo kūrybos pagrindinis motyvas – žmogaus gyvenimas, jo džiaugsmai ir rūpesčiai. Jis yra vienas geriausių Dzūkijos skulptorių. Jo sodyboje esantys medžio drožiniai ir kompozicijos – tik dalis per 30 metų sukurtų kūrinių.
Šiandien nenorime jam trukdyti ir atitraukti nuo darbų. Pasikalbame trumpai, juolab, kad mūsų svečiai lietuviškai nesupranta, ir skubame namo. Mus palydi muzikos garsai ir užrašas „Laukiame sugrįžtant“.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
S. Birgelio nuotr.